Rafaelas Patkanianas

Rafaelas Patkanianas
Rafaelas Patkanianas ant Armėnijos pašto ženklo (2005 m.)
Gimimo vardas	Ռափայել Գաբրիելի Պատկանյան Рафаэл Габриэлович Патканян
Gimė	1830 m. lapkričio 20 d. Nachičevanė prie Dono, Rusijos imperija
Mirė	1892 m. rugsėjo 3 d. (61 metai) Nachičevanė prie Dono, Rusijos imperija
Tautybė	armėnas
Veikla	rašytojas, poetas, leidėjas, vertėjas
Alma mater	Lazarevo rytų kalbų institutas
Vikiteka	Rafaelas Patkanianas

Rafaelas Patkanianas (arm. Ռափայել Պատկանյան, rus. Рафаэл Габриэлович Патканян), pasirašinėjęs slapyvardžiu Gamaras Katipa (1830 m. lapkričio 20 d. – 1892 m. rugsėjo 3 d.) – Rusijos armėnų rašytojas.

Biografija

Gimė Nachičevanėje prie Dono (dabar – Rostovo prie Dono dalis), šventiko šeimoje. Studijavo Lazarevo rytų kalbų institute Maskvoje, 1850–1852 m. dirbo pedagoginį darbą Tbilisio armėnų seminarijoje. Vėliau Rafaelas Patkanianas mokslus tęsė Dorpato ir Sankt Peterburgo universitetuose, klausė paskaitų Vokietijos universitetuose.

Nuo 1850 m. Rafaelas Patkanianas bendradarbiavo tėvo redaguojamame savaitraštyje „Ararat“. 1855–1857 m. išleido penkis literatūros rinkinius „Gamar Katipa“, juose skelbė savo patriotinius eilėraščius ir kitų rašytojų kūrinius. Rafaelas Patkanianas Peterburge subūrė vietos armėnų intelektualus, 1862 m. įsteigė tipografiją, leido tiek pačių armėnų kūrinius, tiek vertimus iš rusų ir kitų kalbų į armėnų. 1863–1964 m. redagavo savaitraštį „Šiaurė“ Sankt Peterburge. Šį valdžiai uždarius, Rafaelas Patkanianas grįžo į Nachičevanę, kur dirbo pedagoginį darbą, įsteigė nemokamą amatų mokyklą.

Kūryba

Eilėraščiuose Arakso ašaros (1855 m.), Agasio motinos daina (1862 m.), istorinėje poemoje Narsiojo Vardano Mamikoniano mirtis (1856 m.), remdamasis tautos garbinga praeitimi, žadino armėnų nacionalinę savimonę, skatino išsivaduoti iš svetimšalių priespaudos (eilėraščių ciklas Laisvosios dainos, 1878 m.). Parašė apsakymų (Atviras kiemas 1874 m., Karas 1877 m., Senas viengungis 1885 m., Vaikščiojantys lavonai ir Kas kaltas?, abu 1889 m.; juose smerkė pirklių ir dvasininkų savanaudiškumą), apysakų (Garbėtroška 1880 m., Ponia ir tarnaitė 1884 m.; jose pavaizdavo nutautėjusio armėnų jaunimo gyvenimą), satyrinių eilėraščių (ciklas Naujosios Nachičevanės lyra 1879 m.), politinės publicistikos. Į armėnų kalbą išvertė Ezopo pasakėčių, D. Defo „Robinzoną Kruzą“, A. Puškino „Pasaką apie žveją ir žuvį“.