Radoje Domanović
| Radojė Domanovičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1873 m. vasario 16 d. Ovsištės kaimas, Austrija-Vengrija |
| Mirė | 1908 m. rugpjūčio 17 d. (35 metai) Belgradas, Serbija |
| Tautybė | serbas |
| Veikla | rašytojas, žurnalistas, mokytojas |
 Vikiteka |
Radoje Domanović |
Radojė Domanovičius (serb. Радоје Домановић, 1873 m. vasario 16 d. – 1908 m. rugpjūčio 17 d.) – Serbijos rašytojas, žurnalistas bei mokytojas, labiausiai žinomas dėl savo satyrinių apsakymų.
Biografija redaguoti
Radojė Domanovičius gimė Ovsištės kaime centrinėje Serbijoje, vietinio mokytojo ir verslininko Milošo Domanovičiaus ir Persidos Cukić, Pavle Cukić, vieno iš pirmojo ir antrojo Serbijos sukilimo karo vadų, sūnus. Vaikystę jis praleido Jarušice kaime netoli Kragujevaco, kur lankė pradinę mokyklą. Jis baigė vidurinę mokyklą Kragujevace ir filosofijos fakultetą Belgrado universitete, kur studijavo serbų kalbą ir istoriją.
1895 m. Domanovičius gavo pirmąjį darbą – mokytojo postą Pirote, Serbijos pietuose, regione, kuris neseniai buvo išlaisvintas iš Osmanų imperijos. Pirote jis susitiko su mokytoja ir aktyviste Jaša Prodanović (1867–1948), padėjusią suformuoti jo politines pažiūras. Ten jis taip pat susitiko su savo būsima žmona Natalija Raketić (1875–1939), nepasiturinčia mokyklos mokytoja iš Sremski Karlovci, kuri palaikys jį per visą trumpą ir audringą gyvenimą, bei su kuria pavyko susilaukti trijų vaikų.
Nuo tada, kai jis įstojo į opozicinę Tautos radikalų partiją, jis konfliktavo su Obrenovičių dinastijos režimu. Domanovičiaus rašytojo karjera taip pat prasidėjo jo mokymo dienomis, 1895 m. išleidus savo pirmąją realizmo apysaką. Po pirmojo viešo pasirodymo vyriausybėje 1898 m. abu su žmona buvo atleisti iš valstybės tarnybos, o Domanovičius su šeima persikėlė į Belgradą.
Belgrade jis pradėjo dirbti su bendraautoriais savaitraštyje „Žvaigždė“ ir opoziciniame politiniame laikraštyje „Aidas“. Tuo metu jis pradėjo rašyti ir skelbti savo pirmąsias satyrines istorijas, tokias kaip „Demonas“ ir „Aistrų sunaikinimas“. Radoje išgarsėjo paskelbus garsiausias jo istorijas „Vadas“ (1901) ir „Kančių šalis“ (1902), kuriose jis atvirai puolė ir apnuogino režimo veidmainystę ir klaidas.
Po perversmo, pasibaigusio 1903 m. Aleksandro Obrenovičiaus karaliavimu, populiarumo viršūnėje Domanovičius gavo Rašto žinovo postą Švietimo ministerijoje, o naujoji vyriausybė leido vieneriems specializacijos metams išvykti į Vokietiją, Miuncheną. Grįžęs į Serbiją, Radoje nusivylė tuo, kad visuomenėje nebuvo jokių realių pokyčių. Jis sukūrė savo politinį savaitinį žurnalą „Stradija“ (Kančių šalis), kuriame ir toliau kritikavo naujosios demokratijos silpnybes, tačiau jo rašymas nebeturėjo tokių jėgų ir įkvėpimo, kaip anksčiau.
Radojė Domanovičius mirė pusvalandį po vidurnakčio 1908 m. rugpjūčio 17 d., būdamas 35 metų, po ilgos kovos su lėtine pneumonija ir tuberkulioze. Jis buvo palaidotas Belgrado naujosiose kapinėse. Jo likę nepublikuoti darbai buvo prarasti per Pirmąjį pasaulinį karą.[1]
Darbai redaguoti
Tarp garsiausių Radojės Domanovičiaus kūrinių yra:
- Aistrų sunaikinimas, 1898
- Demonas, 1898
- Įspaudas, 1899
- Negyvoji jūra, 1902
- Princas Marko ir vėl tarp serbų, 1901
- Modernus sukilimas, 1902
- Paprasto Serbiško jaučio mąstymas, 1902
- Vadas, 1901
„Vadas“, „Įspaudas“ ir „Paprasto Serbiško jaučio mąstymas“ apsakymus „Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė.[1]