Vikipedija

Radijo mėgėjas

Radijo mėgėjas – fizinis asmuo, užsiimantis radijo ryšio veikla asmeniniais ir su verslu nesusijusiais tikslais ir iš jos nesipelnantis [1] .

Patikslinus ir kiek išplėtus šį apibrėžimą, galima teigti, kad radijo mėgėjas yra asmuo, turintis hobį, kurio esmė – radijo ryšių su kitais radijo mėgėjais užmezgimas arba mėgėjų radijo stočių eteryje stebėjimas (klausymasis) asmeniniais tikslais, neturint su pelnu ar komercija susietų interesų. Tai yra licencijuotas asmuo, kuriam yra suteikta teisė naudotis radijo ryšio stotimi siuntimo režime arba jis turi oficialų radijo mėgėjo-stebėtojo (SWL, angl. Short Wave Listener) statusą.

Radijo mėgėjo darbo vieta (2005 m.)
Radijo mėgėjo stoties trumpųjų bangų antena

Galimybės redaguoti

Radijo mėgėju gali tapti bet kuris asmuo, nepaisant jo amžiaus, lyties, tautybės, profesijos, įsitikinimų ar fizinių galimybių. Tarp mėgėjiško ryšio entuziastų yra nemažai profesionalų, puikiai susipažinusių su šiuolaikine radijo ryšio technika, išmanančių šiuolaikines radijo ryšio technologijas, radijo bangų sklidimą ar kitas susietas sritis. Todėl galima manyti, kad terminas „mėgėjas“ iš dalies yra sąlyginis. Vis dėl to, jis nurodo, kad mėgėjiškų stočių operatoriai nėra tie asmenys, kurie iš šios veiklos gauna piniginį atlygį ar naudoja ją komerciniams tikslams. Iš kitos pusės – radijo mėgėjai, kurių profesija nesusijusi su jų radijo hobiu, užsiimdami šia veikla turi galimybę įgyti naujų, sau naudingų, techninių žinių ir įgūdžių.

Demografiniai rodikliai redaguoti

2021 m. pradžioje pasaulyje buvo apie 3 milijonus radijo mėgėjų[2]. Įvairiose šalyse jų skaičius labai skiriasi. Daugiausia gyvena JAV, Japonijoje, Rytų Azijos, Šiaurės Amerikos ir Europos šalyse, kur radijo mėgėjų skaičiai siekia dešimtis ar šimtus tūkstančių. Lietuvoje 2021 m. I ketvirtyje buvo registruota 690 licencijuotų radijo mėgėjų[3] (neskaitant SWL). Dauguma pasaulio valstybių savo piliečiams suteikia teisę užsiimti radijo mėgėjų veikla. Išimtys yra tokios šalys, kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika[4], Eritrėja[4], Turkmėnistanas[5], kur valstybė savo piliečiams draudžia tapti radijo mėgėjais. Kai kurios besivystančios, pavyzdžiui, Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos šalys, reikalauja mokėti metinius licencijos mokesčius, kurie daugumai jų piliečių pernelyg dideli, užkertantys kelią tapti radijo mėgėju.

Didžiojoje daugumoje šalių mėgėjų radijo operatoriai daugiausia yra vyrai. Kinijoje 12% radijo mėgėjų yra moterys[6], JAV moterys sudaro apie 15% [7] (2005 m. duomenys). Lietuvoje šis skaičius siekia 3% (šaltinis: RRT). Daugumoje šalių nėra nustatytas minimalus amžiaus, norintiems tapti radijo mėgėjais. Nors radijo mėgėjų gretos kasmet auga, vidutinis jų amžius yra gana didelis. Pastebimas jaunimo susidomėjimo šiuo hobiu mažėjimas. Kai kurios nacionalinės radijo draugijos į tai reaguoja kurdamos programas, skatinančias jaunimą dalyvauti mėgėjų veikloje. Pavyzdžiui, JAV ARRL radijo mėgėjų švietimo ir technologijų programa „The Big Project“[8] skatina jaunimą dalyvauti. Jaunimo susidomėjimo radijo mėgėjų veikla sumažėjimui tikriausiai įtaką daro itin spartus technologijų vystymasis, kas savo ruožtu didina ir alternatyvias laisvalaikio užsiėmimų galimybes. Neabejotiną įtaką daro Internetas ir mobilusis ryšys.

Įžymūs radijo mėgėjai redaguoti

Asmuo Radijo šaukinys Profesija, pareigos ar veikla
Hussein I JY1 Jordanijos Karalius [9]
Joseph Hooton Taylor, Jr. K1JT Astrofizikas, Nobelio premijos laureatas 1993[10]
Juan Carlos I EA0JC Ispanijos karalius [11]
Jurij Gagarin UA1LO Pirmasis kosmonautas 1961 [11]
Marlon Brando FO5GJ Amerikiečių aktorius [11]
Masaru Ibuka J3BB Vienas iš Sony korporacijos steigėjų [11]
Peter Hultqvist SM4HCF Švedijos gynybos ministras [12]
Rajiv Gandhi VU2RG Indijos Ministras Pirmininkas [13]
Walter Cronkite KB2GSD JAV žurnalistas, buvęs CBS televizijos vedėjas [11]
William Moerner WN6I Nobelio premijos laureatas chemijos srityje 2014 [14]

Radijo mėgėjų veikla redaguoti

Teisinis pagrindas redaguoti

Radijo ryšio priemonės spinduliuoja radijo signalus ir, tokiu būdu, naudoja (užima) radijo dažnius. Radijo dažnių naudojimą reguliuoja valstybė. Lietuvoje šias funkcijas vykdo ir leidimus radijo mėgėjų veiklai išduoda Ryšių reguliavimo tarnyba(RRT) [15]. Būtina išlaikyti kvalifikacinius egzaminus[16]. Mėgėjų radijo stočių signalų priėmimui leidimas nereikalingas. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, nustatantys radijo dažnių naudojimo sąlygas radijo mėgėjams, yra šie:

  • Elektroninių ryšių įstatymas [17]
  • Teisės užsiimti radijo mėgėjų veikla suteikimo tvarkos ir užsiėmimo šia veikla sąlygų aprašas [16]
  • Radijo dažnių (kanalų), kuriuos galima naudoti be atskiro leidimo, sąrašas [18].

Radijo dažniai ir jų naudojimo sąlygos redaguoti

Radijo dažniai gali būti naudojami tik laikantis nustatytų valstybės nustatytų naudojimo sąlygų. Lietuvoje radijo mėgėjai gali naudoti šiuos dažnių ruožus:[18]

iki 30 MHz virš 30 MHz
135,7 – 137,8 kHz 50–52 MHz
472–479 kHz 70,24–70,25 MHz
1715–2000 kHz 144–146 MHz
3510 – 3800 kHz 430–440 MHz
5351,5 – 5366,5 kHz 1240–1300 MHz
7000 – 7200 kHz 2300–2450 MHz
10100 – 10150 kHz 5660–5670 MHz
14000 – 14350 kHz 5725–5850 MHz
18068 – 18168 kHz 10,0–10,5 GHz
21000 – 21450 kHz 24,00–24,05 GHz
24890 – 24990 kHz 47,0–47,2 GHz
28000 – 29700 kHz 77,5–81,0 GHz
122,25–123,00 GHz
134–141 GHz
241–250 GHz

Nors kai kuriose pasaulio valstybėse analogiškas sąrašas šiek tiek gali skirtis, visgi didžioji radijo dažnių dalis sutampa. Dėl to įmanoma užmegzti tarptautinius ryšius. Ruožų viduje leidžiama siųsti bet kuriuo dažniu, naudojant įvairius balso (AM, FM, SSB), vaizdo (ATV, SSTV, faksimilė) ir teksto ir duomenų (CW, ALE, AMTOR, GTOR, Hellschreiber, MT63, Packet radio (AX.25), PACTOR, FSK441, JT6M, JT65, JT9, FT8, FT4, JS8Call, WSPR, Olivia MFSK, PSK31, QPSK31) siuntimo būdus. Tai suteikia galimybę bendrauti per radiją mieste, regione, šalyje, žemyne, pasaulyje ar net su objektais kosmose. Daugelyje pasaulio šalių radijo mėgėjai gali siųsti, priimti ar palaikyti radijo ryšį tarp kompiuterių ar siųstuvų-imtuvų, prijungtų prie saugių virtualių privačių tinklų internete. Galimi ryšiai per dirbtinius Žemės palydovus, priimant signalus, atsispindėjusius nuo Mėnulio paviršiaus (angl. EME − Earth-Moon-Earth). Taip pat naudojamos mišrios ryšio technologijos, tokios kaip EchoLink ar IRLP (Internet Radio Linking Project).

Radijo šaukiniai redaguoti

Kartu su leidimu radijo mėgėjo veiklai, skiriamas radijo šaukinys (angl. Call Sign) – unikali raidžių ir skaičių kombinacija, pagal kurią konkreti stotis yra identifikuojama eteryje. Šaukinys įgalina sužinoti kurioje valstybėje yra radijo stotis ir atpažinti konkrečią stotį. Kiekvienas šaukinys yra unikalus ir vienintelis toks pasaulyje. Galima sakyti, kad tai yra stoties vardas. Šaukinys susideda iš dviejų dalių – prefikso (angl. prefix) (priešdėlio) ir sufikso (angl. suffix) (priesagos). Prefiksas susideda iš vienos ar dviejų raidžių ir skaičių kombinacijos. Prefiksas susideda iš vienos ar dviejų raidžių ir (arba) skaičių kombinacijos. Kiekvienai valstybei unikalų prefiksą skiria Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga – ITU (angl. International Telecommunication Union). Lietuvai skirtas prefiksas LY. Visas šaukinys gali atrodyti taip: LY1AA, LY3Z, LY8ABC ar pan. Kitų valstybių prefiksų pavyzdžiai: G – Jungtinė karalystė, S5 – Slovėnija, OH – Suomija, 4X – Izraelis, ES – Estija, 6Y – Jamaika. ITU prefiksų lentelę galima rasti tinklalapyje[19]. Neretai skirtas šaukinys tampa antruoju paties radijo mėgėjo vardu.

 
Lietuvos radijo mėgėjo QSL kortelė
 
Mėgėjų radijo stoties Antarktidoje QSL kortelė
 
Belgijos radijo mėgėjo-stebėtojo QSL kortelė

Skirtą radijo šaukinį privaloma perduoti radijo ryšio pradžioje ir pabaigoje, kviečiant užmegzti radijo ryšį arba identifikuojant specialios paskirties siųstuvą (pvz. radijo švyturį). Siekiant išvengti priėmimo klaidų kai kalbama į mikrofoną, šaukinys ištariamas vartojant tarptautinę ICAO (taip pat žinomą kaip NATO) arba lietuvišką fonetinę abėcėlę. Nereikėtų siųsti sutrumpintų radijo šaukinių (pvz. perduoti 3AMM arba AMM vietoj LY3AMM) arba naudoti neskirtus radijo šaukinius.

Radijo mėgėjo-stebėtojo (SWL) šaukinius skiria Lietuvos radijo mėgėjų draugija.

Radijo ryšio turinys redaguoti

Naudojantis mėgėjų radijo ryšio priemonėmis, siunčiama informacija turėtų būti susijusi su radijo mėgėjų radijo hobiu ir negali būti šifruojama. Būtina laikytis radijo mėgėjo etikos[20]. Leidžiama vartoti tarptautinį Q kodą ir CW (telegrafo) santrumpas, kurios kartais vadinamos mėgėjų radijo žargonu. Taip pat būtina žinoti, kad mėgėjų radijas nėra namų telefono atitikmuo ar Skype pakaitalas ir todėl nėra skirtas siųsti muziką, reklamą, kulinarinius receptus, aptarinėti krepšinio varžybų rezultatus, politinius ar religinius klausimus, verslo ar komercines problemas ar retransliuoti ne radijo mėgėjų stočių laidas ar pranešimus. Taip pat draudžiama siųsti informaciją, pažeidžiančią asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, jo interesus ar viešąją tvarką, informaciją, pažeidžiančią autorių, gretutines ir kitas intelektinės nuosavybės teises, kurstančią karą, neapykantą ar nesantaiką, siųsti įžeidžiančius, nepadorius, užgaulius žodžius, garsus, simbolius arba vaizdus.[16]

QSL kortelės redaguoti

QSL kortelė yra rašytinis patvirtinimas apie dvipusį radijo ryšį tarp dviejų radijo stočių arba trečiosios šalies klausytojui skirtas rašytinis patvirtinimas apie jo stebėtą (išgirstą) mėgėjų radijo ryšį. Kiekvienoje kortelėje pateikiama išsami informacija apie stotį ir jos operatorių, radijo ryšio datą, laiką, signalo kokybę bei kiti duomenys. Tipiška QSL kortelė yra popierinė, panašaus dydžio kaip ir įprastas atvirukas. Dauguma jų siunčiamos paštu. Gali būti siunčiamos tiesiogiai asmens adresu arba per centralizuotą šalies radijo mėgėjų organizacijos QSL biurą, kurios surenka ir paskirsto korteles toje šalyje. Toks siuntimo būdas taupo siuntėjo pašto mokesčius, siunčiant viename voke kelias vienai šaliai skirtas korteles arba didelius kortelių kiekius naudojantis siuntų tarnybomis. Nors tai sumažina pašto išlaidas, tačiau pailgina pristatymo laiką dėl didesnių laiko sąnaudų reikalaujančio kortelių tvarkymo.

Iš esmės QSL kortelės yra radijo operatorių (radijo stočių) vizitinės kortelės. Jos neretai naudojamos individualiam kūrybiškumui išreikšti. Kortelėse galima rasti pačių įvairiausių sprendimų – nuo pačių paprasčiausių vienspalvių tik su stoties šaukiniu ir būtiniausia tekstine informacija iki spalvotų vaizdų su operatoriaus nuotrauka jo stoties fone, vaizdų, atspindinčių originalų meną, operatoriaus gimtąjį miestą, šalies istorinius įvykius, humoristinius motyvus ir daug kitokių temų. Todėl ypač įdomaus dizaino QSL kortelių kolekcionavimas neretai tampa dažnu priedu šalia kitų radijo mėgėjo užsiėmimų per jo radijo karjerą.

Internetas įgalino elektroninį pranešimą kaip alternatyvą fizinės kortelės siuntimui. Sukurtos sistemos naudoja kompiuterines duomenų bazes, ir tą pačią informaciją, kurią paprastai patvirtina QSL kortelės, saugo elektroniniu formatu. Viena iš tokių sistemų, vadinamų – eQSL, leidžia elektroniniu būdu keistis QSL kortelėmis JPEG arba GIF formato vaizdais, kuriuos vėliau galima atsispausdinti kaip korteles gavėjo spausdintuve arba rodyti kompiuterio ekrane. Kita sistema – ARRL (angl. The American Radio Relay League) elektroninis pasaulio žurnalas (LoTW), leidžiantis pateikti ir tikrinti informaciją apie įvykusius mėgėjų tarpusavio radijo ryšius.

Nepaisant elektroninių QSL privalumų, fizinės QSL kortelės dažnai vis dar lieka istoriniais ar sentimentaliais prisiminimais apie įsimintinas vietas, girdėtas stotis ar užmegztus malonius radijo kontaktus su nauju radijo draugu. Tokių prisiminimų gali būti tūkstančiai.

SWL redaguoti

Radijo mėgėjai-stebėtojai (SWL) yra dalis visos mėgėjų bendruomenės. Jų veiklos skiriamasis bruožas – klausytis to, kas vyksta mėgėjiškame eteryje. Tam tikslui pakanka turėti tik radijo imtuvą ir anteną, kurią paprasčiausiu atveju gali atstoti prie imtuvo prijungtas neilgas laidas, pakabintas kambaryje. Imtuvas turėtų būti skirtas priimti radijo signalus viename ar keliuose trumpųjų (1,6 – 30 MHz) arba ultratrumpųjų (populiariausi – 2 m ir 70 cm) bangų ruožuose. Klausantis radijo imtuvo, galima sukaupti nemažai praktinių žinių ir įgūdžių. Pavyzdžiui, kaip reikėtų užmegzti ir baigti radijo ryšį, kaip kinta radijo signalų sklidimas, keičiantis paros ir metų laikui, Saulės aktyvumui ar kitiems veiksniams, kaip į visa tai atsižvelgus, pasirinkti tinkamiausią radijo dažnį ryšiui su pageidaujamu korespondentu. Taip kaupiama patirtis. Radijo stočių stebėjimas neretai būna tik įžanga, prieš žengiant tolesnį žingsnį. Vėliau, gavus radijo mėgėjo leidimą naudoti radijo stotį, SWL veikla gali nueiti į antrą planą arba būti visai užmiršta. Visgi, tai nėra taisyklė. Tarp aktyvių SWL yra ir tokių, kurie ilgus metus yra įsitraukę į savo SWL hobį.

Radijo mėgėjo-stebėtojo veiklos registruoti neprivaloma. Tačiau to nepadarius, nebus galimybės turėti savo radijo šaukinį ir gauti stočių, kurias pavyko išgirsti, QSL korteles. Visa tai gali suteikti didžiulį pasitenkinimą savo veikla.

Lietuvoje radijo mėgėjų-stebėtojų pažymėjimus išduoda ir šaukinius skiria LRMD. Pažymėjimai nėra terminuoti. Todėl sunku pasakyti, kiek yra aktyvių SWL. 2021 m. pradžioje buvo užregistruota 319 SWL(šaltinis: LRMD).

DX ir DXCC redaguoti

 
SP5EWY prie savo apdovanojimų kolekcijos

Santrumpa „DX“ mėgėjų terminologijoje paprastai reiškia tolimą stotį arba stotį, retai veikiančią šalyje, kurioje radijo mėgėjų registruota labai mažai arba jų visai nėra. Tačiau tai nėra tikslu. Dar svarbu atsižvelgti ir į tai, kuriame dažnių ruože ieškomi korespondentai. Pavyzdžiui, jei trumposiose bangose DX stotimi laikoma ta, kuri yra bent jau kitame kontinente, tai dažniuose virš 30 MHz ir aukščiau, šis atstumas gali sumažėti iki šimtų kilometrų arba net labiau. Labai aukštuose (virš 1000 MHz) dažniuose svarbus tampa kiekvienas kilometras. Žinoma, čia kalbama tik apie tiesioginius ryšius tarp stočių be palydovų, retransliatorių ar kitų tarpinių priemonių pagalbos. Ultratrumposiose bangose užmegzti tiesioginius ryšius su korespondentais, esančiais už šimtų ar tūkstančių kilometrų, gali pasirodyti nelengva, o neretai ir neįmanoma užduotis. Tik retkarčiais įveikti atstumus gali palengvinti laikinai pagerėjusios radijo bangų sklidimo sąlygos. Todėl ryšiai DX stotimis turi didelę paklausą. Tam, kad radijo mėgėjai turėtų galimybę užmegzti ryšius su stotimi šalyje, kurioje nėra registruotų radijo mėgėjų, rengiamos DX ekspedicijos. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad radijo mėgėjų šalių žemėlapis ir pasaulio politinis žemėlapis turi skirtumų. Tai atspindi ARRL DXCC šalių sąrašas [21]. Sąraše terminas „subjektas“ vartojamas todėl, kad apibrėžti kas yra DX šalis, kiekvienos kitos šalies atžvilgiu, yra pakankamai sudėtinga. Todėl taip siekiama išvengti galimos painiavos. Už patvirtintus radijo ryšius su 100 šio sąrašo subjektų radijo mėgėjai gali būti apdovanoti DXCC diplomu, kuris, be abejonės – vienas žinomiausių apdovanojimų. Tačiau tai tik vienas tarp šimtų kitų galimų, skiriamų radijo mėgėjams už jų pasiekimus.

Varžybos redaguoti

Dalyvavimas radijo ryšio varžybose (angl. contesting) (taip pat vadinamas radijo sportu) yra veikla, pritraukianti nemažai radijo mėgėjų visame pasaulyje. Varžybų metu konkuruodami pavieniui arba susibūrę į komandas, jie siekia užmegzti kuo daugiau ryšių bei apsikeisti informacija su kitomis stotimis per varžybų organizatorių nustatytą laiką. Tokių varžybų skiriamasis bruožas yra tai, kad jų dalyviai nežino kaip sekasi jų konkurentams. Įprasta, kad dalyviai nutolę vienas nuo kito dideliais atstumais, įvairiose pasaulio šalyse. Kiekvienas užmegztas ryšys prideda jiems tam tikrą kiekį balų, kuriuos vėliau susumavus, išaiškinami nugalėtojai. Nėra jokio centralizuoto organo, reguliuojančio varžybų tvarką ar laiką. Varžybas organizuoja ir remia radijo mėgėjų klubai, draugijos, kitos organizacijos arba radijo entuziastų žurnalai. Šios institucijos skelbia varžybų taisykles, kviečia radijo mėgėjus dalyvauti, o pasibaigus varžyboms – surenka jų varžybų žurnalus (angl. LOG), atlieka jų tarpusavio tikrinimą tam, kad sugeneruotų kiekvienos stoties balus. Po to rezultatus skelbia spaudos leidiniuose arba Interneto svetainėse. Kadangi radijo mėgėjų veiklą draudžiama naudoti bet kokiais pasipelnymo tikslais, nugalėtojų apdovanojimai apsiriboja popieriniais diplomais (angl. award), plokštelėmis (angl. plaque) ar trofėjais.

Per metus organizuojama daug įvairaus masto varžybų – nuo vietinio pobūdžio vienos šalies viduje iki globalių, kuriose kviečiami dalyvauti viso pasaulio radijo mėgėjai. Kiekvienos varžybos turi savo taisykles ir sąlygas, kurių privaloma laikytis. Be to, dalyviams būtina laikytis jo šalyje galiojančio radijo mėgėjų veiklos reglamentavimo. Varžybų įvairovė suteikia galimybes bei skatina reikštis įvairių techninių pomėgių entuziastus ir yra skirtos įvairioms auditorijoms. Varžybos paprastai vyksta savaitgaliais arba darbo dienų vakarais vietos laiku ir gali trukti nuo kelių valandų iki keturiasdešimt aštuonių valandų. Tai pritraukia daug varžytis pageidaujančių entuziastų. Priklausomai nuo varžybų, jos gali trukti nuo kelių valandų iki dviejų parų. Pavyzdžiui, didžiausios pagal dalyvių skaičių pasaulinės DX varžybos vyksta nuo 00:00 UTC šeštadienio rytą iki 23:59 UTC sekmadienio vakarą.

Aktyvumo mastas įvairiose varžybose taip pat skiriasi. Didžiausias stebimas kasmetinėse DX varžybose, tokiose kaip „CQ World Wide DX contest“, „CQ World Wide WPX contest“ ir panašiose. Daugelis iš šių varžybų vyksta kasmet jau penkiasdešimt metų ar ilgiau, ir turi atsidavusių dalyvių. Kiek bus užmegzta ryšių, priklauso ir nuo naudojamo radijo bangų ruožo, stoties geografinės vietos, radijo bangų sklidimo sąlygų. Didžiausias aktyvumas būna trumpųjų bangų ryšio varžybose. Pasaulinėse varžybose vienos stoties užmegztų ryšių skaičius per 48 val. gali viršyti 10000. Ultratrumpųjų bangų ryšio varžybose šie skaičiai paprastai būna žymiai mažesni dėl radijo bangų sklidimo specifikos ir galimo mažesnio varžybų dalyvių skaičiaus. Ryšio tikimybė mažėja rečiau apgyvendintose teritorijose, kur stočių nedaug ir pereinant į aukštesnių radijo dažnių ruožus. Jei varžybų metu gautų taškų skaičiavimo formulėje skirtingos geografinės vietos vertinamos kaip skirtingi daugikliai, varžybose iškovotų taškų skaičius priklauso nuo geografinės stoties vietos. Vykstant varžyboms dažnių ruožuose virš 144 MHz, labai pageidautina, kad stotis būtų įrengta dideliame aukštyje kur visomis kryptimis nėra horizontą uždengiančių objektų. Tai yra didelis privalumas varžovų atžvilgiu. Dėl šių priežasčių, siekdami geresnio rezultato, kai kurie radijo mėgėjai varžybų laikui perkelia radijo stotis iš nuolatinės vietos į kitą, kuri yra pranašesnė radijo ryšio požiūriu.

Lietuvoje jau daugelį metų vyksta šios varžybos: Baltic Contest, Lietuvos trumpųjų bangų maratonas, Lietuvos trumpųjų bangų čempionatas.

 
Tarptautinis radijo mėgėjų simbolis (elektros grandinė: antena, indukcinė ritė ir įžeminimas.)

Radijo mėgėjų organizacijos redaguoti

Radijo mėgėjams oficialiai atstovauja ir jų veiklą koordinuoja Tarptautinė radijo mėgėjų sąjunga (IARU) (angl. International Amateur Radio Union), kuri yra organizuota trijuose pasaulio regionuose ir kurios nariais yra nacionalinės radijo mėgėjų draugijos, veikiančios daugumoje šalių. IARU suteikta teisė atstovauti radijo mėgėjams pasauliniu lygiu Tarptautinėje telekomunikacijų sąjungoje (ITU).

Lietuvos radijo mėgėjų draugija (LRMD) yra oficialus IARU narys. Draugijos nariu gali tapti kiekvienas norą pareiškęs radijo mėgėjas, tačiau tai nėra privaloma.

Lietuvos radijo sporto federacija (LRSF) – savanoriška, savarankiška, visuomeninė, sportinė organizacija, vienijanti radijo sporto entuziastus Lietuvos Respublikoje. Ji aktyvi radijo ryšių, radijo orientacijos bei telegrafijos sporto šakose. Nariais gali būti visi LR piliečiai[22].

Šiaulių krašto radijo mėgėjų klubas „Vytis“ – nevyriausybinė organizacija, juridinis asmuo, ne pelno siekianti organizacija. Klubo nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai nuo 14 metų amžiaus[23].

Vakarų Lietuvos radijo klubas „Švyturys“ – savarankiška visuomeninė organizacija. Savanoriškumo principu jungianti Vakarų Lietuvos regione gyvenančius asmenis, kultivuojančius radijo sportą, radijo aparatūros konstravimą bei asmenis besidominančius radijo techniką, kompiuterine technika ir ryšiais. Klubo nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, turintis radijo mėgėjišką leidimą darbui eteryje arba radijo stebėtojo šaukinį, asmenys besidominantys radijo sportu bei radijo konstravimu dalyvaujantys klubo veikloje, pripažįstantys klubo įstatus ir mokantys nustatytus klubo mokesčius[24].

Vilniaus Universiteto radijo klubas. Nauji klubo nariai į šį klubą priimami balsavimu kai balsuoja ne mažiau kaip 3 esami nariai ir klubo prezidentas[25].

Vytauto Didžiojo universiteto radijo mėgėjų klubas – savarankiškas VDU padalinys, jungiantis radijo mėgėjus, kultivuojančius radijo sportą, radijo aparatūros konstravimą bei besidominančius radijo ryšių techniką. VDU RK nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys besidominantys radijo sportu bei radijo konstravimu dalyvaujantys klubo veikloje, pripažįstantys klubo nuostatus, mokantys nustatytus klubo mokesčius[26].

Avarinis mėgėjų radijo ryšys redaguoti

Įvykus didelio masto nelaimėms, energijos tiekimo sutrikimams, gamtinėms katastrofoms ar kitais panašiais atvejais, vykstant gelbėjimo darbams, sutrikus įprastam viešajam ryšiui dėl linijų perkrovimo, sunaikinimo ar piktybiško sugadinimo, avarinio ryšio organizavimui bei vykstančių gelbėjimo darbų koordinavimui gali būti pasitelkiami radijo mėgėjai. XX a. ir vėlesnė pasaulio istorija yra pilna tokių pavyzdžių. Čia kai kurie iš jų:

  • 1928 m. birželio 3 d. Dirižablio „Italia“ katastrofa. Skrendant į Šiaurės ašigalį, poliarinio tyrinėtojo Umberto Nobile ekspedicijos dirižablis „Italia“ pateko į pūgą ir sudužo į šiaurę nuo Špicbergeno. Rusijos radijo mėgėjas Nikolaj Schmidt priėmė ekspedicijos radijo stoties siunčiamus nelaimės signalus savo sukonstruotu trumpųjų bangų imtuvu. Likę gyvi ekspedicijos dalyviai buvo išgelbėti, juos pasiekus SSSR ledlaužiui „Krasin“[27] [28].
  • 1953 m. vasario 1 d. Potvynis Nyderlanduose. Per katastrofinį pavasario potvynį ir smarkią audrą Nyderlanduose, buvo pralaužta daug pylimų. 150 000 hektarų žemės atsidūrė po vandeniu, nuskendo daugiau nei 1800 žmonių. Telefonai neveikė, todėl užlietose vietovėse ryšys vyko tik per mėgėjų stotis. Radijo mėgėjai iš visos šalies atvyko į nelaimės rajoną su nešiojama įranga, kad padėtų pasiekti izoliuotus regionus ir perduotų pagalbos prašymus [29].
  • 1962 m. vasario 16 d. Audra ir potvynis Hamburge. Policija, gelbėjimo ir avarinės tarnybos naudojo savo atskirus radijo dažnius ir negalėjo tiesiogiai bendrauti tarpusavyje. Tai išspręsti padėjo radijo mėgėjai. Sekmadienį vieno biuro pastato 9 aukšte buvo įrengta stacionarioji stotis, o kituose dviejuose vietiniuose biuruose – buvo naudojamos kilnojamosios stotys. Per 29 valandas iki pirmadienio vakaro buvo išsiųsta ir gauta daugiau kaip 400 radijo pranešimų, buvo priimti ir persiųsti pagalbos prašymai dėl vaistų, maisto ir gydytojų, įrašytos telegramos artimiesiems, išsiųstos žinutės kitoms institucijoms ir privatiems asmenims.
 
Lauko sąlygomis naudojama ryšio stotis
  • 1985 m. rugsėjo 19 d. Žemės drebėjimas Meksikoje. Pirmosiomis dienomis po didžiulio žemės drebėjimo Meksiko mieste, mėgėjų radijas buvo vienintelis ryšys su pasauliu ir šalies viduje[30].
  • 1988 m. rugpjūčio 28 d. Lėktuvo katastrofa Ramšteino (Vokietija) oro pajėgų bazėje. Sudužus lėktuvui aviacijos oro šou metu ir dėl perkrovimo nustojus veikti telefonų tinklui, radijo mėgėjai naudodami mobiliąsias ir nešiojamąsias stotis skambino skubios pagalbos tarnybomis, siuntė išgyvenusiųjų žinutes ir skubiai organizavo kraujo tiekimą[31].
  • 1988 m. gruodžio 7 d. Žemės drebėjimas Armėnijoje‎. ‎Šiaurės ‎‎Armėnij‎os ‎‎Spitako miestas su 60 000 gyventojų, buvo sulygintas su žeme. 25 000 žmonių žuvo. Kiti miestai ir kaimai taip pat buvo smarkiai paveikti. Sovietų radijo mėgėjai nedelsdami pradėjo organizuoti avarinį ryšį su kitomis šalies dalimis. Techninės pagalbos organizacija Vokietijoje THW išsiuntė specialų padalinį, kuriame dirbo ir radijo mėgėjas, organizavęs ryšį su operacijų valdymo grupe Vokietijoje. Vokietijos Raudonasis Kryžius (DRK) Armėnijoje įrengė platų trumpųjų bangų radijo tinklą su trimis fiksuotosiomis stotimis (Jerevane, Stepanavane ir Leninake) bei keletą avarinių transporto priemonių aprūpino mobiliomis trumpųjų bangų sistemomis. Per šias ryšio priemones beveik šešis mėnesius buvo palaikomas ryšys su DRK trumpųjų bangų stotimi Meckenheim-Merl. Visą laiką būtinus radijo ryšius užtikrino DRK trumpųjų bangų radijo operatoriai, nemaža kurių buvo radijo mėgėjai [32]
  • 1991 m. sausio mėn. Lietuvos nepriklausomybės gynimas. Priešiškoms SSSR karinėms pajėgoms ir jų rėmėjams Lietuvoje bandant įvykdyti karinį perversmą ir esant ryšių su užsieniu blokadai, Lietuvos radijo mėgėjai naudodami savo radijo stotis užtikrino gyvybiškai svarbius ryšius su užsienio šalių valdžios atstovais, masinės informacijos priemonėmis ir tarptautiniu Raudonuoju kryžiumi[33].
 
p. Bharathi Prasad (VU4RBI) demonstruoja mėgėjų radijo ryšį vietiniams studentams Port Blaire, Andamanų salose, likus kelioms dienoms iki 2004 m. žemės drebėjimo Indijos vandenyne
  • 2001 m. rugsėjo 11 d. Išpuolis prieš Pasaulio prekybos centrą Manhetene (JAV). Daugiau nei 500 mėgėjų radijo operatorių padėjo teikti pagalbą ekstremalios situacijos metu[34].
  • 2004 m. ‎gruodžio 26 d. Cunamis Indijos vandenyne. ‎Indonezijos radijo mėgėjai užmezgė avarinius ryšius tarp Medano Sumatroje ir Banda Ačeho. Vietovėje, kurią sunaikino cunamis. Cunamis sunaikino visus ryšius su ‎‎Andamanų salomis‎‎, išskyrus radijo mėgėjų DX ekspedicijos, kuri tuo metu darbavosi tame regione. Ten buvę radijo mėgėjai savo jėgomis organizavo taip būtiną ryšį naudodami savo radijo stotis, įprastus automobilių akumuliatorius ir paprastas ‎‎dipolio tipo antenas. Tai suteikė galimybę koordinuoti pagalbos veiksmus. Per pirmąsias dvi dienas po žemės drebėjimo, mėgėjų radijas buvo vienintelis būdas informuoti draugus ir šeimas Indijoje [35]
  • 2010 m. sausio 12 d. Žemės drebėjimas Haityje‎. Iškart po to, kai tapo žinoma apie žemės drebėjimą, IARU (2 regionas) ir nacionalinės radijo mėgėjų organizacijos paragino visus radijo mėgėjus laikyti avarinius radijo dažnius laisvus ir jų klausytis. Žemės drebėjimas iš esmės sunaikino elektros ir telefonų tinklus. Haityje radijo mėgėjų yra labai mažai; nepaisant to, būtų galima priimti ir persiųsti gautas žinias ir pagalbos prašymus. Pagalbos organizacijos, vykusios į Haitį, taip pat tikėjosi pagalbos iš mėgėjų radijo nes palydoviniai ryšio kanalai buvo perkrauti[36].
  • ‎2012 m. gegužė. Žemės drebėjimas Šiaurės Italijoje‎. Iškart po pirmojo žemės drebėjimo Emilijoje-Romanijoje, gegužės 20 d., nacionalinio avarinio ryšio organizacijos radijo mėgėjai ir savanorių grupės pradėjo ir teikė avarinį ryšį, kol komercinių tinklų veikimas nebuvo atkurti. Dėl stiprių požeminių smūgių gegužės 29 d. daugelyje miestų vėl sutriko telefonų tinklai ir buvo atnaujintas avarinio radijo ryšio teikimas.
  • 2013 m. balandžio 15 d. Bostono maratono sprogdinimai. ‎Mėgėjų radijo operatoriai užtikrino ryšius po ‎‎Bostono maratono sprogimo,‎‎ kai telefonų paslaugų teikimo sistemos tapo perkrautos‎[37].
  • 2017 m. rugsėjis. Uraganas „Maria“. Uraganui sugriovus šalies infrastruktūrą, trūkstant geriamo vandens, maisto ir medicinos priemonių, Raudonasis Kryžius paprašė 50 mėgėjų radijo operatorių atvykti į Puerto Riką ir ten užtikrinti avarinio ryšio teikimą[38].

Yra nemažai pasaulio valstybių, kuriose veikiančios organizacijos skatina ir įtraukia radijo mėgėjus dalyvauti mokymuose ir treniruotėse ruošiantis ir derinant veiksmus, kurių gali prireikti, ekstremalių situacijų metu. Tarp tokių valstybių galima paminėti Airiją, Australiją, Austriją, Čilę, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas Kanadą, Malaiziją, Naująją Zelandiją, Nyderlandus, Rusijos federaciją, Trinidadą ir Tobago. Nors mėgėjiško radijo pagalba ekstremalių situacijų metu negali būti pervertinta, nesitikima, kad ši pagalba pakeis visus ryšius. Iš esmės radijo mėgėjai supranta, kad skirtingoms situacijoms reikia skirtingų požiūrių, ir be vietos valdžios institucijų įsikišimo jie gali greitai pradėti tenkinti skubios komunikacijos poreikius nelaimės ištiktame rajone[39].

Istorija redaguoti

Nuo ištakų iki 1940 m. redaguoti

1895 m. italų išradėjas Guglielmo Marconi[40] atliko sėkmingus bandymus, kuriais įrodė informacijos perdavimo radijo bangomis galimybes. Po G. Marconi sėkmės daug žmonių pradėjo eksperimentuoti su šia nauja „belaidžio telegrafo“ forma. Terminas „radijas“ buvo pradėtas naudoti dar tik po kelerių metų. Iš pradžių mėgėjams eksperimentuotojams buvo nelengva rasti techninę informaciją apie radiją. Mechanikos ir elektros mėgėjų žurnalo „Hertzian Waves“ 1901 m. lapkričio mėn. numeryje ir žurnale „Amateur Work“ buvo aprašyta paprasto siųstuvo ir imtuvo konstrukcija, panaši į tą, kurią naudojo Heinrichas Hertzas[41].

Žurnalų straipsniai rodo nuolatinę mėgėjų pažangą. Pavyzdžiui, 1904 m. istorija apie dviejų Bostono (Masačusetso valstija) 8 klasės mokinių pastangas, įrengti stotį, įgalinančią pasiekti apie 12,8 km ryšio atstumą arba 1906 m. istorija apie du Rodo salos paauglius, įsirengusių radijo stotį vištidėje[41]. 1905 m. JAV buvo pradėtos gaminti pirmosios belaidės telegrafijos siųstuvo / imtuvo sistemos eksperimentuotojams ir mėgėjams[41]. 1908 m. Kolumbijos universiteto studentai įkūrė Belaidžio telegrafo klubą, dabar žinomą kaip Kolumbijos universiteto radijo mėgėjų klubas. Tai anksčiausiai užregistruota radijo mėgėjų organizacija[41].

Sparti mėgėjų radijo plėtra ir net „manija“, kai iki 1910 m. buvo įrengti ir naudojami tūkstančiai siųstuvų, sukėlė nemažus sunkumus dėl komercinėms ir karinėms radijo sistemoms sukeliamų netyčinių ar net piktybinių radijo trukdžių. Tam tikrų problemų kilo ir mėgėjams, naudojantiems kibirkštinius siųstuvus, kurie skleidė signalus labai plačioje radijo spektro dalyje. Nebuvo jokių įstatymų ar taisyklių, ribojančių mėgėjų radijo siųstuvų veikimą. Tik 1912 m. nuskendus transatlantiniam laineriui „Titanikas“ (angl. Titanic), Jungtinių Valstijų kongresas priėmė Radijo įstatymą[42], kuriame privačioms stotims buvo apribotas siuntimo radijo bangos ilgis, kuris turėjo būti 200 metrų ar trumpesnis (≥1,5 MHz). Tais laikais „trumpųjų bangų“ radijo dažniai buvo laikomi nenaudingais. Tuo pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Tačiau vėliau, po labai sėkmingų radijo mėgėjų eksperimentų užmezgant ryšius dideliais atstumais, supratus kad atiduota labai vertinga spektro dalis, didžiuma jo iš mėgėjų buvo atimta, mėgėjams palikus tik mažus ruožus, kuriuose jiems leista eksperimentuoti. Radijo mėgėjai praktiniais eksperimentais įrodė, kad trumposios bangos (1,5 – 30 MHz) tinkamos radijo ryšiams, kurių nuotolis gali siekti dešimtis tūkstančių kilometrų.

Lietuvoje pirmuosius bandymus, naudodamas kibirkštinį siųstuvą, 1918 m. Šiauliuose atliko B. Talutis (vėliau – LY1X). 1938 m. Kaune įkurta Lietuvos trumpųjų bangų radijo mėgėjų draugija veikė neilgai: 1940 m. jos veiklą nutraukė sovietų okupacija. Draugija atkurta 1988 m.[43]

Tarpukariu specialių žurnalų radijo mėgėjams nebuvo. Lietuvos radijo mėgėjų draugija spėjo išleisti tik porą informacinių biuletenių savo nariams[44] [45].

1940 – 1989 m. redaguoti

Lietuvai netekus nepriklausomybės, sovietų valdžia pasisavino ir nepriklausomos valstybės radijo šaukinius – prefiksas „LY“ priverstinai buvo pakeistas į „UP2“. Toks ir liko iki 1989 metų, kai buvo leista susigražinti prefiksą „LY“[46].

1946 m. buvusios SSSR teritorijoje vėl leista užsiimti radijo mėgėjų hobiu[47]. Vis dėl to, visa ši veikla buvo akylai stebima ir kontroliuojama represinių saugumo struktūrų, tokių kaip NKVD, KGB ir kitų, o dauguma stočių priklausė sukarintos organizacijos Savanoriška Draugija Armijai, Aviacijai ir Laivynui remti (SDAALR, – rus. ДОСААФ) radijo klubų tinklui. Galiojo daug įvairiausių draudimų. Pavyzdžiui, nuo 1951 iki 1956 metų – draudimas užmegzti radijo ryšius su „kapitalistinėmis šalimis“ [48]. Būdingas to laiko bruožas – mėgėjų radijo šaukiniai spausdinti tik kirilicos abėcėlės ženklais. Suprantama, kad ryšiai su užsienio mėgėjų organizacijomis ir bet kokie tiesioginiai kontaktai su užsienio radijo mėgėjais nebuvo įmanomi. Visa radijo mėgėjų korespondencija (QSL, varžybų ataskaitos ir kita) privalėjo būti siunčiama centralizuotai tik per Centrinį SDAALR radijo klubą Maskvoje, kuris atliko ir cenzūros funkcijas.

Spartus radijo mėgėjų aktyvumo Lietuvoje augimas prasidėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kiek susilpnėjus sovietinio režimo spaudimui ir užaugus naujai ryšio entuziastų kartai. 1960 m. pagal SDAALR nurodymą buvo įkurta LTSR radijo sporto federacija (RSF). Tarp steigiamojo RSF suvažiavimo dalyvių buvo ne tik siekiantys įgyvendinti valdžios nurodymus, bet ir nemažai tikrų radijo mėgėjų. Būtent tai ir nulėmė suvažiavimo eigą bei jame priimtus sprendimus. Pirmuoju RSF pirmininku tapo Algimantas Šliavas (tada – UP2ABA)[49].

Leidimą eksploatuoti (tuometinis terminas) mėgėjų radijo stotį, išduodavo VERI. Prašymą (tada vadintą pareiškimu) buvo galima pateikti tik per SDAALR. Taip atrodė leidimo gavimui privalomų pateikti dokumentų sąrašas[50]:

 
Karinės paskirties trumpųjų bangų imtuvą R-250-M2 (rus. – P-250-M2) galima buvo rasti pas dažną radijo mėgėją visoje buvusioje SSSR
Prašymą-anketą su asmens fotonuotraukomis 2 egz.
Autobiografiją 1 egz.
Gamybinę charakteristiką iš darbovietės ar mokslo įstaigos 1 egz.
Vietinio SDAALR komiteto tarpininkavimo raštą 1 egz.
Siųstuvo blokinę schemą 1 egz.
 
Leidinio „Radijo sportas Lietuvoje 1977-1978 m. „ viršelis

Kito, ankstesnio šaltinio (1960 m.) duomenimis[51], beveik visų lentelėje paminėtų dokumentų kiekis turėjo būti 2 kartus didesnis.

Pareiškus norą tapti radijo mėgėju, pirmiausia reikėjo sulaukti leidimo pasigaminti ar įsigyti radijo stotį ir tik po to, informavus Valstybinę Elektros Ryšių Inspekciją (VERI), kad stotis jau yra pagaminta arba įsigyta, galima buvo tikėtis gauti leidimą radijo stoties eksploatavimui (tuometinis terminas). Visa ši procedūra nuo pirminio prašymo iki galutinio leidimo gavimo neretai užtrukdavo ilgus mėnesius. Galų gale, įjungus mėgėjišką siųstuvą, reikėdavo įjungti ir stiprų vidinės savikontrolės mechanizmą. Pavyzdžiui, eteryje kam nors pranešus savo adresą, galima buvo rimtai nukentėti ir dėl to bent laikinai prarasti teisę naudotis stotimi. Specialūs VERI Techninės radijo kontrolės punktai, išbarstyti po buvusią SSSR, nuolat klausydavosi apie ką eteryje kalba radijo mėgėjai.

Stoties įrengimo klausimas visada būdavo sudėtingas dėl visuotinio chroniško radijo komponentų nebuvimo. Bet kokia prekyba buvo tik valstybės monopolis ir apsiribojo tik vidaus rinka. Parduotuvės siūlė tik labai ribotą radijo detalių asortimentą. Komponentų, tinkamų radijo stoties gamybai, buvo dar mažiau arba nebuvo visai. Beveik negelbėjo kelios radijo detalių siuntimo paštu organizacijos, tokios kaip „Posyltorg“ (rus. Посылторг), kurios katalogus kiekvienas galėjo rasti ir užsisakyti prekes bet kuriame pašto skyriuje. Geriausia, ko galėjo tikėtis radijo mėgėjas, nusprendęs turėti savo radijo stotį – įsigyti nurašytą rusišką karinės paskirties ryšio imtuvą ir pagaminti savadarbį siųstuvą bei anteną. Todėl tokia technika ir buvo vyraujanti radijo mėgėjų stotyse. Pradedantieji radijo mėgėjai savo tikslams kartais pritaikydavo ir buitinius radijo aparatus. Reikalingos konstravimui radijo detalės buvo demontuojamos iš senų buitinių radijo aparatų, ardant atitarnavusią karinės paskirties radijo elektroninę aparatūrą arba atsirasdavo keičiantis radijo detalėmis su kitais. Nesant galimybių gauti reikalingų komponentų, buvo ieškoma kitų, nebūtinai legalių būdų konstravimo biuruose, gamyklose, kariniuose daliniuose ar kitur.

Didžiąją dalį pokario laikotarpio, beveik iki pat Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, daugumai Lietuvos radijo mėgėjų buvo prieinamas bene vienintelis daugiau ar mažiau tinkamas spaudos leidinys – Maskvoje leidžiamas mėnesinis žurnalas „Radio“ (rus. Радио) rusų kalba. Tai buvo bendras SSSR Ryšių ministerijos ir SDAALR organizacijos leidinys. Nors žurnalas labai politizuotas ir turėjo ryškią ideologinę kryptį (kaip ir kita to meto spauda), tačiau bent dalyje jo galima buvo rasti bent šiokios tokios informacijos (dažniausiai, gerokai nenaujos) trumpųjų ir ultratrumpųjų bangų ryšių entuziastams. Informacinio bado sąlygomis tai buvo skaitoma ir pageidaujama. Žurnalas „Radio“ skelbdavo aprašymus su nurodymais kaip pasigaminti vieną ar kitą radiotechninį prietaisą ar aparatą. Kai kurie tų aprašymų buvo ypatingai populiarūs ne tik Lietuvoje bet ir visoje buvusioje SSSR. Pagal juos mėgėjai pasigamino nemažai jų veiklai būtinos aparatūros. Kaip pavyzdį galima paminėti UW3DI konstrukcijos siųstuvą-imtuvą (angl. transceiver).

Šiek tiek operatyvesnės informacijos radijo ryšio varžybų ir pan. tematika kartą per savaitę buvo galima rasti SDAALR centrinio komiteto laikraščio „Sovietinis patriotas“ (rus. Советский патриот) skyrelyje, skirtame radijo mėgėjams. Tačiau tas skyrelis sudarė tik labai mažą laikraščio puslapio dalį.

Kitų šalių periodinė spauda radijo mėgėjų tema eiliniam skaitytojui dažniausiai būdavo visiškai arba neprieinama arba mažai prieinama. Kai kurių užsienio žurnalų (pvz. ARRL žurnalą „QST amateur radio“) juodai baltas kopijas su pašalintais cenzūrai neįtikusiais vaizdais ar tekstu buvo leidžiama skaityti Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

Per kelis dešimtmečius buvo išleista tik viena kita knygelė lietuvių kalba radijo mėgėjų veiklos tematika. Kaip pavyzdį galima paminėti: V.Šikšnius, Radijo sportas Tarybų Lietuvoje. Vilnius, „Mintis“, 1964. Panašių knygų rusų kalba pasitaikydavo žymiai dažniau. Vis dėl to, tokią literatūrą galima buvo rasti tik didžiųjų miestų knygynuose, o jos pasirodymas būdavo gan retas įvykis. Todėl suprantama, kad knygynuose visa tai neužsigulėdavo. Nuo 1965 m. labai mažą Lietuvos skaitytojų dalį pasiekdavo LTSR radijo sporto federacijos mažo tiražo leidiniai „Radijo sportas Lietuvoje“ ir „Radijo sporto varžybų rezultatai“. Dalis jų būdavo numeruoti ir turėjo žymą „Tarnybiniam naudojimui“.

1989 m. ir vėliau redaguoti

1989 m. jau atkurtos Lietuvos radijo mėgėjų draugijos delegacija dalyvavo TSRS radijo sporto federacijos tarybos posėdyje, kurio metu buvo nuspręsta „LY“ šaukinius gražinti Lietuvos radijo mėgėjams. Didelės pagalbos ir palaikymo tuo klausimu sulaukta iš Rusijos federacijos radijo mėgėjų − Georgijaus Chodžajevo (UA4PW) ir Konstantino Chačaturovo (UW3AA).[46] Priėmus Lietuvos radijo mėgėjams palankų sprendimą, Lietuvos VERI nedelsdama pradėjo vykdyti praktinius veiksmus to sprendimo įgyvendinimui. Tokiu būdu, netrukus nebeliko senųjų šaukinių su UP2 prefiksais. LY gražinimo aktas kartu tapo ir tam tikru grįžtančios nepriklausomybės simboliu.

1991-ųjų sausį tarp aktyvių šalies nepriklausomybės gynėjų buvo ir Lietuvos radijo mėgėjai. Jų radijo stotys tapo itin svarbiomis, dažnai vienintelėmis informacijos perdavimo iš Lietuvos į užsienį priemonėmis. Tuo tikslu trumpųjų bangų radijo stotis buvo įrengta Vilniuje, tuometiniuose Aukščiausiosios tarybos rūmuose. Taip buvo užtikrintas žinių apie tuometinę situaciją Lietuvoje perdavimas pasauliui. Taip pat, renkant svarbią informaciją, klausytasi ir okupacinės armijos karinių dalinių naudotų radijo ryšio kanalų. Panašus radijo mėgėjų aktyvumas reiškėsi ir kituose šalies miestuose.

Nuorodos redaguoti

Vaizdo medžiaga redaguoti

Tarptautinės organizacijos redaguoti

  1. International Telecommunication Union (ITU)
  2. International Amateur Radio Union (IARU)

Veikla redaguoti

  1. Įvadas į mėgėjišką radiją
  2. Lietuvos radijo mėgėjų tinklapis
  3. LY2CG mėgėjiško radijo tinklapis
  4. DX News Ham Radio Amateur Radio News Archyvuota kopija 2021-03-11 iš Wayback Machine projekto.

Istorija redaguoti

  1. The History of Amateur Radio
  2. Amateur Radio Magazine from the American Radio Relay League – Early Issues
  3. Jie tarnavo radijo mėgėjams
  4. The G4UZN Historic QSL Collection Archyvuota kopija 2021-03-09 iš Wayback Machine projekto.
  5. Nepriklausomybės gynėjas Vidmantas Andriuškevičius Archyvuota kopija 2021-05-12 iš Wayback Machine projekto.
  6. „Tremtinys“ Nr.2(1408) 2021 m. sausio 15 d. Lemtingoji sausio 13 Kaune prieš 30 metų

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas. 2004 m. balandžio 15 d. Nr. IX-2135 Vilnius [1]
  2. ↑ IARU (2021). World Amateur Radio Day. [2]
  3. ↑ Aktualus radijo mėgėjų šaukinių sąrašas. Ryšių reguliavimo tarnyba. [3]
  4. ↑ 4,0 4,1 International telecommunication union. Status of radiocommunications between amateur stations of different countries (In accordance with optional provision No. 25.1 of the Radio Regulations) and form of call signs assigned by each administration to its amateur and experimental stations. pdf
  5. ↑ EZ, TURKMENISTAN Ham Radio Stopped [4]
  6. ↑ The current status of amateur radio in the mainland of China [5]
  7. ↑ A Study of Amateur Radio Gender Demographics [6]
  8. ↑ Amateur Radio—A Powerful Voice in Education [7]
  9. ↑ Radio Amateur JY1 King Hussein I of Jordan [8] Archyvuota kopija 2021-01-28 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Moonbounce from Arecibo Observatory [9] Archyvuota kopija 2021-04-11 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 Famous Hams and ex-Hams [10]
  12. ↑ Föreningen Sveriges Sändareamatörer [11]
  13. ↑ Radio hams remember Rajiv Gandhi [12]
  14. ↑ Radio Amateur is Among Nobel Prize in Chemistry Winners [13]
  15. ↑ Ryšių reguliavimo tarnyba (tinklalapis) [14]
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymas dėl teisės užsiimti radijo mėgėjų veikla suteikimo tvarkos ir užsiėmimo šia veikla sąlygų aprašo patvirtinimo 2005 m. gruodžio 2 d. Nr. 1V-1070, Vilnius [15]
  17. ↑ Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas. 2004 m. balandžio 15 d. Nr. IX-2135 Vilnius [16]
  18. ↑ 18,0 18,1 Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymas dėl radijo dažnių (kanalų), kuriuos galima naudoti be atskiro leidimo, sąrašo patvirtinimo 2010 m. rugsėjo 9 d. nr. 1V-893. Vilnius [17]
  19. ↑ Table of International Call Sign Series (Appendix 42 to the RR) [18]
  20. ↑ Radijo mėgėjo etikos ir darbo eteryje kodeksas. Trečiasis leidimas. (2010 06) [19]
  21. ↑ ARRL DXCC List [20]
  22. ↑ Lietuvos radijo sporto federacija (tinklalapis). www.lrsf.lt
  23. ↑ Šiaulių krašto radijo mėgėjų klubo „Vytis“ įstatai [21]
  24. ↑ Vakarų Lietuvos radijo klubo „Švyturys“ įstatai rksvyturys.blogspot.com
  25. ↑ VU radijo klubas LY1BWB [22]
  26. ↑ VDU RK Nuostatai. Vytauto Didžiojo Universiteto Radijo mėgėjų klubas rk.vdu.lt
  27. ↑ Шмидт Николай Рейнгольдович [23]
  28. ↑ The Shipwreck of the Airship “Dirigibile Italia” in the 1928 Polar Venture [24] Archyvuota kopija 2021-01-30 iš Wayback Machine projekto.
  29. ↑ The flood of 1953 [25] Archyvuota kopija 2021-04-17 iš Wayback Machine projekto.
  30. ↑ 7.8 quake shakes Mexico [26]
  31. ↑ Ramstein And Sknyliv: The World’s Deadliest Air Show Disasters [27]
  32. ↑ Коротковолновики и землетрясение в Армении (1988 г) [28]
  33. ↑ 1992 m. Savanorių radijo klubo raštas „Dėl šaukinių“. [29]
  34. ↑ New York City ARECS Members and the Attacks of September 11, 2001 [30]
  35. ↑ Amateur Radio and the Indian Ocean Tidal Wave disaster[31]
  36. ↑ Haiti Earthquake [32]
  37. ↑ Radio Amateurs Provide Communication Support in Boston Marathon Bombings [33]
  38. ↑ Ham radio operators are saving Puerto Rico one transmission at a time [34]
  39. ↑ How Does Ham Radio Work During Disasters? [35]
  40. ↑ John W. Klooster, Icons of Invention: The Makers of the Modern World from Gutenberg. Volume 1. Paieška „British High Court upheld patent 7777“, Google Books [36]
  41. ↑ 41,0 41,1 41,2 41,3 Thomas H. White. United States early radio history. Pioneering Amateurs (1900–1917). [37]
  42. ↑ Washington, Govt. print. off., 1914. Radio communication laws of the United States and the International radiotelegraphic convention. Regulations governing radio operators and the use of radio apparatus on ships and on land. [38]
  43. ↑ Lietuvos Radijo Mėgėjų Draugija – LRMD (tinklalapis). lrmd.lt
  44. ↑ Informacinis draugijos nariams biuletenis Nr. 1 [39]
  45. ↑ Informacinis draugijos nariams biuletenis Nr. 2 [40]
  46. ↑ 46,0 46,1 LRMD informacinis biuletenis „LY QTC“ 1989 m. Nr.9. [41]
  47. ↑ Стр. 47 журнала «Радио» № 1 за 1946 год [42]
  48. ↑ Мировая и отечественная история любительской радиосвязи. Общество с ограниченной ответственностью „техно-арт“ (tinklalapis). [43] Archyvuota kopija 2021-03-07 iš Wayback Machine projekto.
  49. ↑ Po 50 metų… LY QTC 2010 m. Nr.10 (132). [44]
  50. ↑ Инструкция о порядке регистрации и эксплуатации любительских приемно-передающих радиостанций индивидуального и коллективного пользования Москва., Издательство „ДОСААФ“, 1970
  51. ↑ A.Šliavas „UTB radijo stotelė“, Vilnius 1960 m. [45]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Radijo_mėgėjas&oldid=7114761"