Radijo imtuvai Lietuvoje
Radijo imtuvai Lietuvoje paplito maždaug nuo 1924 m. ir kėlė didelį žmonių susidomėjimą bei nuostabą, ypač provincijos gyventojams, pastarieji radiją laikė stebuklu. Radijo imtuvai suburdavo žmones kartu paklausyti žinių, dainų, šventinių transliacijų, bei kitų radijo laidų.
Labiausiai buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado ir lempinių. Nuo 1926 m., pradėjus veikti Kauno radijo stočiai, radijo imtuvų sparčiai daugėjo. Visi radijo imtuvai buvo registruojami kaip abonentai ir už juos mokėtas mokestis.
Pirmieji radijo aparatai redaguoti
Pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs. Lempinių radijo imtuvų su garsiakalbiu kaina 1926–1929 metais siekė nuo 1000 iki 2000 litų ir daugiau. Prie šios sumos dar prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis, todėl radijo imtuvus galėjo sau leisti tik turtingesni. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt miesto ir 3 Lt kaimo gyventojams.
Savadarbiai detektoriniai radijo imtuvai redaguoti
Pigesnis būdas buvo naudoti detektorinį radijo aparatą su ausinėmis. Tokį detektorinį aparatą tuo metu buvo galima įsigyti už 100 litų. Šiems aparatams nereikėjo nei baterijų, nei elektros maitinimo, mokestis už tokio aparato naudojimą buvo tik 1 litas per mėnesį. Klausymui buvo reikalinga antena – ilgas varinis laidas, ištemptas tarp pastatų, karčių ar tarp medžių ir įžeminimo. Kaip tai įrengti, aprašė pirmas tuometinis radijui skirtas žurnalas – „Radio mėgėjas“. 1927 m. balandžio mėnesį jį pradėjo leisti Kauno aukštesniosios technikos mokyklos radijo mėgėjų būrelis, redagavo Antanas Mildažis. Taip pat aprašymų buvo knygelėje „Kaip pasidirbti radijo imtuvą“. 1927 m. Šiauliuose ją išleido vienas iš pirmųjų Lietuvos radistų – Stasys Brašiškis.
Mėgstantys radijo techniką detektorinius radijo aparatus gamino patys pagal aprašymus. Reikėjo nusipirkti ausines už 20 litų, vielos ritei susukti, dar kondensatorių už keletą litų bei specialų kristalą – detektorių. Ši detalė radijo bangų virpesius paverčia girdimais garsais. Kristalą buvo galima pasidaryti ir pačiam – kaitinant smulkintus sieros ir švino gabaliukus. Kaitinti reikėjo du kartus – pirmą - mėgintuvėlyje, antrą kartą – hermetiškai uždarius moliniame inde kuo didesnėje temperatūroje. Ataušus ir suskaldžius buvo gaunami galenito kristalai. Jie nebuvo labai kokybiški ir neprilygo pramonėje gaminamiems detektoriams, tačiau radijo imtuvai su tokiais savadarbiais detektoriais veikdavo palyginti neblogai. Su kokybiška antena detektorinis imtuvas tarpukario Kaune galėdavo priimti ne tik vietos bet ir galingesnių Europos radijo stočių bangas.
Radijo įrangos importas redaguoti
Iki II pasaulinio karo didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV. 1934–1936 m. už 300–600 litų galima buvo nusipirkti importinius radijo aparatus: olandišką Philips, dukterinių Philips kompanijų „Siera“, „Mediator“ radijas, vokišką Blaupunkt, Telefunken, Lorenz, austrų Minerva ar anglų Marconi. Dar pigiau kainavo amerikiečių imtuvas Zenith. Radijo aparatus Lietuvoje pardavinėjo latvių VEF ir kitų jų firmų atstovai. Buvo ir mažai žinomų bei nedideliais kiekiais gaminamų Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių radijų. Prieš karą pasirodė ir radijo imtuvai su plokštelių grotuvais.
Gamyba Lietuvoje redaguoti
Nepriklausomoje Lietuvoje redaguoti
Lietuvoje pirma radijo imtuvus nedideliais kiekiais pradėjo gaminti S. Brašiškio laboratorija Šiauliuose (1925–1931 m.), Šiaulių įmonė „Dubysa“, Studentų Technikų Draugija (STD) Kaune (1932 m.), AB "Radiotechnika" Kaune (1934 m.) ir Lietuvos Radio Aparatų fabrikas Karadi, Kaune (1935–1937 m.). SSRS laikais „Karadi“ pavadinimas buvo kildinamas iš žodžių „KAimo RADIofikacija“ arba „KAuno RAdijo DIrbtuvės“, tačiau įtikinamesnė yra amžininkų atsiminimais grįsta versija: „Karadi“ savininkas buvo Isaakas Kaplanas, ir santrumpa reiškė „KAplano RADIja“. Iki mūsų dienų išlikę yra AB "Radiotechnika" (Laisvės al.36, Kaunas) ir "Karadi" (Kęstučio g. 36, Kaunas) gamintų radijo aparatų.
„Karadi“ tik surinkinėjo radijo aparatus iš pirktinių komponentų, daugiausia „Marconi“ firmos. Tai buvo gana kokybiški aparatai, kainavę 210–575 litų. Pigiausias vienos lempos imtuvas „Tautofonas” kainavo tik 65 litus. Už 210 Lt jau galima buvo nusipirkti modelį B2D, vadinamą „Liaudies imtuvu”, su garsiakalbiu. Iš importuojamų dalių buvo surenkama apie 15 skirtingų „Karadi” radijo aparatų modelių. 1936 m. Žemės Ūkio ir Pramonės Parodoje Kaune „Karadi” buvo apdovanotas aukso medaliu. Fabriko adresas tuo metu buvo Kęstučio g. 36, Kaunas.
Vėliau lietuviškus radijo aparatus „Karadi“ mažesne kaina nukonkuravo importuojami radijo aparatai. Amerikiečių gamybos tos pačios klasės radijo imtuvai „Zenith” buvo beveik perpus pigesni. Lietuviški gaminiai negalėjo konkuruoti su užsieniniais, ir kompanija „Karadi“ 1937 m. bankrutavo.
Apie radijo imtuvų reikšmę tarpukario Kauno miesto gyvenime galima spręsti pagal tai, jog Kaune 1936 m. buvo 86 radijo aparatų parduotuvės. Registruotų radijo abonentų nuo 7 1924 m. Lietuvoje padaugėjo iki 12381 1931 m., o 1939 m. jų jau buvo 77562[1]. Dalis aparatų buvo neregistruoti, siekiant išvengti mokesčio – vadinamieji „radijo zuikiai“. Bet pagal radijų skaičių 1000 gyventojų 1939 m. Lietuva atsiliko nuo Latvijos tris kartus, nuo Estijos - du kartus.
Lietuvos vyriausybė tada jau turėjo planų plačiam Lietuvos radiofikavimui organizuojant pigių radijo imtuvų gamybą ir jų pardavimą išsimokėtinai per penkerius metus, bet tam sutrukdė prasidėjęs karas.
Vilniuje redaguoti
1925-1939 m. Lenkijos okupuotame Vilniuje veikė didžiausia Lenkijos radijo aparatų gamykla „Elektrit”. Tai buvo vienintelė radijo imtuvų eksportuotoja iš Lenkijos tarpukario metais.
1937-1939 m. Vilniuje taip pat veikė nedidelė radijo aparatų gamykla „Esbrok Radio” – dukterinė koncerno „Philips“ įmonė.
Sovietų Lietuvoje redaguoti
Po karo radijo imtuvus nuo 1957 m. gamino Kauno radijo gamykla. Joje buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“, magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“ (4 modeliai).
Radijo abonentai redaguoti
Pagal iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje galiojusią tvarką kiekvienas nupirktas radijo imtuvas turėjo būti registruojamas pašto įstaigoje ir gaunamas leidimas jį naudoti. Radijo klausytojas su registruotu imtuvu buvo vadinamas radijo abonentu.
 | |||||||||
| 1924 | 1925 | 1926 | 1927 | 1928 | 1929 | 1930 | 1931 | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 7 | 172 | 323 | 5 670 | 10 528 | 10 762 | 11 588 | 12 467 | ||
| 1932 | 1933 | 1934 | 1935 | 1936 | 1937 | 1938 | 1939 | ||
| 13 540 | 17 350 | 20 204 | 26 991 | 35 234 | 45 437 | 59 527 | 59 393 | ||
| * Nurodomas paskutinės metų dienos stovis (tik 1939 m. nurodomas spalio 1 d. stovis). * 1939 m. duomenys – jau be Klaipėdos krašto. | |||||||||
| |||||||||
Šaltiniai ir išnašos
Nuorodos redaguoti
- „Karadi“ radijo imtuvai Archyvuota kopija 2013-10-29 iš Wayback Machine projekto.
- Apie senovinius radijo aparatus Archyvuota kopija 2011-09-03 iš Wayback Machine projekto.
- Kauno Radijo gamyklos produkcija Archyvuota kopija 2017-08-23 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvos radijo gamintojai ir produktai