Lietuvos rašytojų sąjunga
Lietuvos rašytojų sąjunga – Lietuvos visuomeninė organizacija. Atstovauja rašytojams, užsiima leidyba.
Turi skyrius Kaune ir Klaipėdoje, leidyklą, klubą, knygynus „Versmė“ ir „Atžalynas“ (Vilniuje), kūrybos ir poilsio namus „Urbo kalnas“ (Nidoje), „Diemedis“ (Palangoje), „Krantas“ (Anykščiuose). Veikla organizuojama vadovaujantis jos įstatais.
1989 m. pavadinta dabartiniu pavadinimu.
Veikla redaguoti
Leidžia literatūrinius žurnalus „Metai“, „Nemunas“, „Vilnius“ (rusiškai ir angliškai), savaitraštį „Literatūra ir menas“.
Nuo 1992 m. kasmet skiria literatūrinę premiją.
Nuo 1965 m. organizuoja renginį „Poezijos pavasaris“. Rengia literatūrinius vakarus.
1993 m. rašytojams remti įsteigė Literatūros fondą. Nuo 1992 m. Europos rašytojų organizacijų konfederacijos (angl. European Writers’ Congress) narė.
Istorija redaguoti
Tęsia Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos (1920–1934 m.), Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos (1922–1932 m.), Lietuvos rašytojų draugijos (1932–1944 m.) ir iš dalies sovietinio laikotarpio rašytojų sąjungos (1945–1989 m.) veiklą.[1]
1918 m. Lietuvai tapus nepriklausomai, 1919 m. sausio 25 d. Vilniuje Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva įsteigta Lietuvių raštijos darbuotojų draugija, nenustojusi veikti Lenkijai okupavus Vilnių.
1932 m. įsteigta Vilniaus meno ir literatūros draugija. Plačiau rašytojų interesus reiškė 1920 m. sausio 29 d. Kaune įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija (pirmininkavo Vincas Krėvė-Mickevičius). 1922 m. sausio 31 d. Kaune įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga (pirmininkas J. Tumas-Vaižgantas, 1922–1925 m., Juozas Purickis, 1925–1929 m.).
1932 m. vasario 21 d. Kaune įsteigta Lietuvių rašytojų draugija. 1940 m. birželio 28 d. okupacinė valdžią jos veiklą nutraukė. Įsteigta Lietuvos rašytojų organizacija (pirmininkas Petras Cvirka).
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos rašytojų organizacijos vykdomasis komitetas įsteigtas Maskvoje, atsakinguoju sekretoriumi buvo Kostas Korsakas. Nacių okupuotoje Lietuvoje veikė Lietuvos rašytojų draugija.
1944 m. lapkričio 1 d. sovietinė okupacinė valdžia atnaujino Rašytojų sąjungos veiklą, patvirtino valdybą (pirmininkas K. Korsakas). Ne visi rašytojai galėjo būti jos nariais dėl politinių ideologinių nuostatų.
1945 m. spalio 25-27 d. Vilniuje įsteigtas sovietinės rašytojų sąjungos Lietuvos padalinys. Įšrinkta valdyba (pirmininkas P. Cvirka) ir nariai. Sąjunga neturėjo įstatų, vadovavosi SSRS rašytojų sąjungos įstatais.
Sovietmečiu sąjunga versta dalyvauti antilietuviškoje kultūros politikoje. Vos keli nariai asmeniškai ryžosi ginti lietuviškas vertybes – kalbą, literatūrą, istorinę atmintį, tradicijas, tikėjimą.
1985–1989 m. sąjunga buvo tautinio atgimimo žadintoja, skatino nepriklausomybės atkūrimą.[reikalingas šaltinis] Keletas narių išrinkti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, vėliau – į Sąjūdžio Seimą, SSRS ir Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, tada į LR Seimą.
Sbuvo viena iš iniciatorių steigiant LATGA.
Pirmininkai redaguoti
- 1944–1945 m. Kostas Korsakas
- 1945–1947 m. Petras Cvirka
- 1947–1954 m. Jonas Šimkus
- 1954–1959 m. Antanas Venclova
- 1959–1970 m. Eduardas Mieželaitis
- 1970–1975 m. Alfonsas Bieliauskas
- 1975–1988 m. Alfonsas Maldonis
- 1988–1994 m. Vytautas Martinkus
- 1994–2002 m. Valentinas Sventickas
- 2002–2010 m. Jonas Liniauskas
- 2011–2018 m. Antanas A. Jonynas
- 2018– Birutė Jonuškaitė