Robert Brown
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Robertas Braunas (Robert Brown, gimė -1773 m. gruodžio 21 d.; mirė – 1858 m.) – D. Britanijos ir Škotijos botanikas.
Biografija redaguoti
Augo Jameso Brauno, Škotijos vyskupijos bažnyčios dvasininko, ir Helenos Taylor, Presbiterijonų bažnyčios šventiko dukters, šeimoje. Būdamas vaikas, Braunas lankė vietinę gramatikos mokyklą (dabartinę Montroso akademiją), vėliau Aberdeeno koledžą, bet 1790 metais, šeimai išsikėlus į Edinburgą, turėjo jį palikti. Kitais metais mirė jo tėvas.
Edinburge Braunas įsitraukė į medicinos studijas, bet nesiliovė domėtis botanika. Laikui bėgant, pastaroji vis labiau įtraukė jaunąjį Brauną. Jis pradėjo lankyti Johno Walkerio paskaitas, surengė ekspediciją į Škotijos aukštumas. Po to skrupulingai aprašė ten rastus augalus. Taip pat pradėjo susirašinėti su Williamu Witheringu, vienu iš žymiausių tų dienų botanikų. Tuo laikotarpiu Braunas atrado naują augalą (žolę) Alopecurus alpinus. 1792 metų sausio mėnesį Edinburge buvo perskaitytas jo pirmasis straipsnis, bet jis taip ir nebuvo išspausdintas Braunui esant gyvam.
1793 metais Braunas metė medicinos mokslus. Vėliau 1794 metais jis buvo pašauktas į kariuomenę, ir jo pulkas buvo greit išsiųstas į Airiją. 1795 metų birželio mėnesį Braunas buvo paskirtas karo gydytojo padėjėju. Jo pulkas beveik nedalyvavo dideliuose mūšiuose, todėl jis turėjo daug laisvo laiko, kurio didžiąją dalį praleido studijuodamas augalus. Braunui nepatiko jo nesėslus gyvenimas, neleidęs kaupti asmeninės bibliotekos ir augalų pavyzdžių, ko jis taip troško.
Šiuo laikotarpiu Brauną ypač domino kriptografijos, ir tai buvo pirmojo išspausdinto straipsnio tema. Braunas pradėjo susirašinėti su Williamu Diksonu ir iki pat 1796 metų jam siuntė samanų (kerpių) aprašymus ir pavyzdžius. Dicksonas šiuos aprašymus, gavęs Brauno sutikimą bet nei karto taip ir nepaminėjęs pastarojo pavardės, įtraukė į Fasciculi plantarum cryptogamicarum.
1800-aisiais Braunas jau buvo pakankamai stipriai įsitvirtinęs tarp Airijos botanikų, susirašinėjo su eile Anglijos ir užsienio botanikų: Witheringu Dicksonu, Jamesu Edvardu Smithu, Jose Correia da serra.
1801 metais Braunas buvo pakviestas dalyvauti ekspedicijoje į Australiją. Per pusketvirtų metų jis surinko apie 3400 rūšių pavyzdžių, iš jų apie 2000 buvo anksčiau nežinomi. Didžioji šios kolekcijos dalis dingo, sudužus laivui grįžtančiam į Angliją.
Braunas liko Australijoje iki 1805 metų. Sugrįžęs į Angliją, sekančius penkerius metus jis tvarkė medžiagą, parsivežtą iš Australijos. Jis išspausdino daugybės rūšių aprašymus. Braunas yra 1200 rūšių aprašymų autorius, rastų vien tik vakarų Australijoje. Dalį jo surinktos informacijos nukopijavo ir išspausdino Richardas Anthony Salisbury.
1810 metais Braunas išleido pirmą sisteminę Australijos floros apskaitą. 1827 metais Braunas buvo paskirtas Bankso Botaninės kolekcijos saugotoju. 1822 metais jis buvo išrinktas Švedijos Karališkosios Akademijos nariu.
1858 metų birželio 10 d. Robertas Braunas mirė Londone.
Brauno judėjimo atradimo istorija redaguoti
Bandymams, patvirtinantiems molekulinę teoriją, priskiriamas reiškinys, kurį pirmą kartą pastebėjo anglų botanikas Robertas Braunas, pro mikroskopą stebėdamas augalų žiedadulkes.
…Ši istorija prasidėjo 1827 metais. Gerbiamas Britų muziejaus, botanikos skyriaus vadovas misteris Robertas Braunas pakėlė akis nuo mikroskopo okuliaro ir lyg su apmaudu, lyg su pasitenkinimu konstatavo: "Ir vėl tas pats! " Ryškiai apšviestame prietaiso regėjimo lauke pirmyn ir atgal zujo tamsūs taškeliai. Stambesni judėjo lėčiau, neskubėdami keitė kryptį. Smulkesni šokinėjo netvarkingai, atsitiktinai, blaškydamiesi į šalis.
Mokslininkas botanikas susimąstė: "Kodėl? " Tik prieš valandą jis paskutinį kartą surinko nuo gėlių žiedadulkes, išmaišė jas vandenyje ir užlašino lašą ant mikroskopo stiklelio. Bet valanda – šešiasdešimt minučių. 3600 sekundžių – pakankamai laiko, kad dalelės nurimtų. O jos, kaip ir anksčiau, blaškosi lyg įgeltos. "Kodėl? O jeigu… " Šaltakraujis škotas susijaudinęs pakyla iš už stalo ir pradeda vaikščioti po erdvų kabinetą. Kur dingo jo šaltakraujiškumas? „O jeigu… O jeigu jos gyvos?..“
Bet kaip tuo įsitikinti? Net ir pro geriausią mikroskopą negalima pamatyti žiedadulkės dalelės sandaros smulkmenų. Ir staiga jam dingteli idėja. Paprasta, kaip ir visa, kas genialu. Gerbiamas mokslininkas galvotrukčiais išdumia iš kabineto…
…Sugniaužęs kumštyje molio gumulėlius ir visą kelią kartodamas eksperimento sąlygas, jis skuba atgal. "Molis negyvas! Negyvas! Tuo neabejoja niekas! Vadinasi, jo dalelės išmaišytos vandenyje, taip pat bus negyvos. Ir jeigu jos nejudės, žiūrint pro mikroskopą… " Susijaudinęs jis skuba į kabinetą!.. Brauno rankos dreba iš nekantrumo, kol pirštai suka mikrometro sraigtą. Štai iš pradžių pasirodė dalelių šešėliai… Yra! "Ryškiai apšviestame prietaiso regėjimo lauke pirmyn ir atgal zujo tamsūs taškeliai. Stambesni judėjo lėčiau, neskubėdami keitė kryptį. Smulkesni šokinėjo netvarkingai, atsitiktinai, blaškydamiesi į šalis. "
Šis reiškinys pasikartojo taip pat, kaip ir praeitą kartą. Negyvo molio dalelės gyvumu nenusileido žiedadulkėms. Ir vėl tas pats klausimas: "Kodėl? Kodėl jos juda? " Braunas buvo tikras mokslininkas ir, susidūręs su nesuprastu reiškiniu, ėmėsi kruopščiai jį tyrinėti. Jis nustatė, kad karštame vandenyje dalelytės blaškosi greičiau nei šaltame. Įsitikino, kad jos juda visiškai atsitiktinais keliais, kurie nepriklauso nuo Londono karietų, trinksinčių grindiniu. Norėdamas tuo įsitikinti, jis sugaišo daug laiko stebėdamas tą patį vaizdą kaimo tyloje… Braunas padarė viską, ką galėjo, ir greitai ramia sąžine vėl ėmė tyrinėti augalų ląsteles. Tai jam buvo kur kas įdomiau. Visą gyvenimą Robertas Braunas buvo tikras, kad istorijoje jo vardas išliks dėl nuopelnų botanikai. Bet… tai bene vienintelis botanikas, įėjęs į fizikos istoriją.
