Atverti pagrindinį meniu
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte. adobė, žalplytė ir kitos, niekur nepaliudytos sąvokos
Naujos, dar nepanaudotos, žalplytės. Čoga Zanbilis, XIII a. p. m. e. Irane pastatytas zikuratas, buvo sukonstruotas iš molinių žalplyčių bei degtų plytų.[1]

Purvo plyta (dar kitaip žinoma kaip purvinė plyta) – plyta, pagaminta iš priemolio, purvo, smėlio bei vandens mišinio, taipogi įtraukiant ir tam tikrą rišamąją medžiagą – ryžių lukštus, šiaudus ir pan.

Šiltuose regionuose, kur nėra pakankamai medienos krosnių kūrenimui, purvinės plytos dažniausiai būdavo džiovinamos saulės kaitroje. Tam tikrais atvejais purvo plytų gamintojai padengdavo jas tinku, arba įstatydavo degtas plytas virš jų, taip siekiant ilgiau išlaikyti purvo žalplyčių kokybę.

Turinys

Senovės pasaulisKeisti

 
Atspaudas purvinėje plytoje, žymintis iškilusį Vizirio iždo reljefą. Lahunas, Fajumas, Egiptas. 12-toji dinastija. Petrie Egipto archeologijos muziejus, Londonas

Mergarhos gyventojai Pietų Azijoje, gyveno ir konstravo purvo žalplyčių pastatus (7000–3300 m. pr. m. e.).[2] Daugiau nei 15-oje kasimviečių (datuojamų apie 3000 m. pr. m. e.) rastos purvo žalplytės rodo, jog tokio tipo plytos buvo svarbus Indo slėnio civilizacijos kultūrinis bruožas. Brandžiojo Harapano etapo metu, purvo žalplytes keitė degto purvo plytos.[3]

Purvo plytos buvo naudojamos Artimuosiuose Rytuose prieškeramikinio neolito B laikotarpiu. Mesopotamijos gyventojai naudodavo saulėje džiovintas žalplytes savo miestų statybai;[4] dažniausiai šios plytos turėdavo plokščią dugną bei išlenktą viršų, todėl dar kitaip yra vadinamos plano-gaubtosiomis plytomis. Kai kurios plytos būdavo formuojamos kvadratinėje formoje ir suapvalinamos taip, kad jų centrinė dalis būtų storesnė už kraštus. Senovės Egipte darbininkai pririnkdavo purvo iš Nilo ir supildavo jį į iškastas duobes. Po to jie į purvą pridėdavo šiaudų bei trypdavo jį, taip kietindami jo formą.

Knoso kasimvietėje buvo rasta archeologinių įrodymų, jog saulėje džiovintos plytos buvo naudojamos neolito laikotarpiu (dar prieš 3400 m. p. m. e.) Mino Kretoje.[5]

Purvo žalplytės buvo iš dalies naudojamos ir priešromėniniame Egipte, o romėnams užėmus Egiptą – šio tipo plytos tapo dar populiaresnės.[6]

AdobėKeisti

Vietose, paveiktose ispaniškosios kultūros, statyba iš purvo plytų vadinama adobe. Ilgainiui tokio tipo statyba išsivystė į atskirą saugomų sienų, plokščių stogų bei pabaigimų sistemą, dar kitaip vadinamą adobės stiliumi. Dažniausiai tokio stiliaus statyboje naudojamas plaušamolis.

BankoKeisti

 
Įžymioji Dženės didžioji mečetė yra Dženėje, Malyje, ir tai yra didžiausias pasaulyje statinys pastatytas iš purvo žalplyčių.

Centriniame Malyje esanti Dženės didžioji mečetė yra didžiausias pasaulyje pastatas, sukonstruotas iš purvo žalplyčių. Panašiai kaip ir kiti Sahelio architektūros pastatai, ji buvo pastatyta iš banko plytų.[7] Banko medžiaga išgaunama fermentuojant purvo bei grūdų lukštų mišinį. Vėliau šis mišinys yra suformuojamas į plytas arba į tinką panašią pastą, kurią galima užtepti ant kitų paviršių. Šis tinkas privalo būti kasmet iš naujo užtepamas, norint išlaikyti statinio tvirtumą.[8]

Purvo plytų architektūra pasaulyjeKeisti

Taip pat skaitykiteKeisti

IšnašosKeisti

  1. Roman Ghirshman, La ziggourat de Tchoga-Zanbil (Susiane), Comptes-rendus des séances de l’Académie des Inscriptions et Belles-Lettres, vol. 98 lien Issue 2, pp. 233-238, 1954
  2. Possehl, Gregory L. (1996)
  3. Bricks and urbanism in the Indus Valley rise and decline, bricks in antiquity
  4. Mogens Herman Hansen, A Comparative Study of Six City-state Cultures, Københavns universitet Polis centret (2002) Videnskabernes Selskab, 144 p. ISBN 87-7876-316-9
  5. C. Michael Hogan, Knossos fieldnotes, Modern Antiquarian (2007)
  6. Kathryn A. Bard and Steven Blake Shubert, Encyclopedia of the Archaeology of Ancient Egypt, 1999, Routledge, 938 p. ISBN 0-415-18589-0
  7. SACKO, Oussouby (2015-11-15). „Issues of Cultural Conservation and Tourism Development in the Process of World Heritage Preservation“ (PDF). Area Studies. Nuoroda tikrinta 2016-10-07. 
  8. Bradbury, Dominic (2008-10-30). „Timbuktu: Mud, mud, glorious mud“. The Telegraph. Nuoroda tikrinta 2012-02-25. 

LiteratūraKeisti

  • Possehl, Gregory L. (1996). Mehrgarh, Oxford Companion Archeologijosredagavo Brian Fagan. Oksfordo Universiteto leidykla.

NuorodosKeisti