Punios šilas

Skulptūra prie įėjimo į Punios šilą

Punio šilas nuo Punios piliakalnio

Ąžuolų sengirėje

Miško takas

Šiaurinis elniavabalis Punios šile

Punios šilas – miškas pietų Lietuvoje, Alytaus rajone, 12 km į šiaurę nuo Alytaus, kairiajame Nemuno krante, apjuostas upės kilpos, tuoj į vakarus nuo Punios (atskirtas upės). Užima 27,2 km² plotą (miškingas plotas – 25,1 km²). Priklauso Alytaus miškų urėdijos Punios girininkijai.

Geografija

Miško paviršius banguotas, vietomis kalvotas, pietrytinėje dalyje lygus. Yra stačių Nemuno šlaitų, vietomis Nemuno terasos plokščios arba nuožulnios. Vakarinėje dalyje teka 3 maži upeliai (Nemuno intakai): Laikštė ir 2 bevardžiai. Dirvožemiai – velėniniai jauriniai liosiški smėliai, slūgsantys ant molių ir priemolių, jauriniai glėjiški priesmėliai, aliuviniai smėliai.

Medynai

Miško augavietės vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo. Kultūrinės kilmės medynų 5 %.

Medynų sudėtis:

• pušynai – 42 %,
• eglynai – 24 %,
• beržynai – 11 %
• ąžuolynai – 11 %,
• juodalksnynai – 6 %,
• drebulynai – 2 %,
• liepynai – 2 %,
• skroblynai – 1 %,
• kiti kietieji lapuočiai – 1 %.

Kinivarpų pažeistas eglynas

Jaunuolynai sudaro 9 %, pusamžiai medynai 49 %, bręstantys 9 %, brandūs 33 %. Medynų vidutinis amžius 91 m., bonitetas I,5, skalsumas 0,71, tūris 279 m³/ha, metinis prieaugis 5,4 m³/ha. Miškas labai našus; yra medynų iki 40 m aukščio, išlikusių sengirių.

Ekologija

Punios šilas pasižymi retųjų rūšių gausa, didele bioįvairove. Punios šilas – pats vertingiausias miškas biologinės įvairovės požiūriu Lietuvoje. Auga 683 aukštesniųjų augalų rūšys (iš jų 47 – samanų). Punios šile rasta 115 Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Tarp retųjų augalų – meškinis česnakas, didysis asiūklis, raudonasis garbenis, kalninė jonažolė, daugiametė blizgė, tuščiaviduris rūtenis, tarpinis rūtenis, retažiedė miglė, svogūninė kartenė, statusis atgiris, aukštoji gegūnė, miškinė varnalėša, žirnialapis vikis, plačioji platužė. Punios šilas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur randami grybai ąžuolinis pintenis ir kiškinis skylenis, kerpės skėtrioji briedragė ir plonašakė ramalina. Fauna gausi ir įvairi (iš 24 Lietuvoje medžiojamų rūšių yra 18). Tarp retųjų gyvūnų rūšių – raudonpilvė kūmutė, skiauterėtasis tritonas, niūriaspalvis auksavabalis. Saugoma 52 radimvietės augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, 14 paukščių rūšių lizdaviečių.

Šile auga saugomi Punios ąžuolai, Punios storasis ąžuolas ir Aukštoji eglė, Punios šilo pušis (viena aukščiausių Lietuvos pušų, 43 m) ir kt.

Reikšmė

Punios šilas yra didžiųjų praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana. 1960 m. Punios šilas paskelbtas botaniniu zoologiniu draustiniu, nuo 1992 įeina į Nemuno kilpų regioninį parką. Šiaurės rytinė dalis paskelbta Punios šilo gamtiniu rezervatu (4,2 km²). Čia palikta vieta yra nepaliesta žmogaus rankų, galima pamatyti, kaip atrodo nevalytas miškas. Siekiama visą šilą paskelbti lankymui atviru rezervatu.

Prie įvažiavimo į šilą yra muziejus, šilo rytiniame pakraštyje – skulptūrų ekspozicija. Visame miške įrengtos poilsiavietės, pavėsinės, daug išdrožinėtų žvėrelių statulų.

Šile yra 2 Punios šilo pilkapynai, Panemuninkų piliakalnis, Padaglės pilkapynas. Rytuose yra Dainavos apygardos partizanų vadavietė su atkurta žemine.

Iki Punios šilo veda kelias  1110  Alytus–Punios šilas (Panemuninkai) . Šile yra tankus miško kelių tinklas, bet daugelis jų automobilių eismui uždaryti. Šile yra 3 mažos gyvenvietės – Strazdinė, Stražiškės (negyvenami) ir Padaglė.

Istorija

Atkurtas „Dainavos“ partizanų bunkeris

Nuo 1945 m. Punios šile veikę Lietuvos partizanų junginiai sudarė Dzūkų rinktinės Margio grupę (vadas P. Paulauskas, slapyvardis Šarūnas). 1946 m. šile įvyko Pietų Lietuvos partizanų štabo ir Dzūkų rinktinės vado D. Jėčio (slapyvardis Ąžuolas) pasitarimas, kurio metu buvo nuspręsta suvienyti visos Dzūkijos partizanus ir įkurti Dainavos apygardą. Nedideli partizanų būriai Punios šile veikė iki 1952 m.