Psichohigienamedicininės psichologijos šaka, kuri tiria aplinkos poveikį žmogaus psichikai, rengia priemones, padedančias saugoti ir stiprinti psichinę sveikatą.

Profilaktika – pagrindinė darbo kryptis. Nemažas dėmesys skiriamas darbo (ypač protinio), šeimos santykių ir lytinio gyvenimo, vaikų ir paauglių auklėjimo bei mokymo, pagyvenusių žmonių psichohigienos problemoms.

Pirmasis psichohigienos veikalas „Aistrų, arba moralinė, higiena“ II a. parašytas romėnų gydytojo Galeno. XIX a. psichohigienos vystymuisi turėjo įtakos Ž. Eskirolis, B. Morelis, reformavęs psichiatrinį gydymą Prancūzijoje, Ė. Krėpelinas (Vokietija; nagrinėjo ir aprašė socialinę psichopatologiją, protinio darbo higieną), A. Forelis (Šveicarija). 1906 m. Konektikute įkurtas Psichinės higienos komitetas. Rusijoje psichohigienos pradininkas – I. Meržejevskis; ji buvo plėtojama S. Korsakovo, V. Bechterevo, V. Giliarovskio, G. Beliajevo.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. PsichohigienaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 246 psl.