Pryšmančių II kapinynas
| Pryšmančių II kapinynas | |||
|---|---|---|---|
  Pryšmančių II kapinynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Kretingos seniūnija | ||
| Plotas | 1,79 ha | ||
| Naudotas | VII – XIII a. | ||
| Žvalgytas | 1959, 1982, 1992 m. | ||
| Tirtas | 1958, 1985, 1986 m. | ||
| Registro Nr. | u. k. 5255 / A456P, AR537 / | ||
Pryšmančių II kapinynas, vadinamas Milžinkapiu, Švedkapiais (valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas: unikalus kodas – 5255, senas registro kodas – A456P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR537) – kapinynas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Pryšmančiuose (Kretingos seniūnija), kelio 2317 Vydmantai–Kretinga dešinėje pusėje, Tenžės dešiniajame krante.
Kapinynas redaguoti
Įrengtas aukštumos pakraštyje, kurį iš rytų juosia Tenžės slėnis, o iš šiaurės – slėnio griova. Teritorija dirvonuoja, pakraščiai apaugę medžiais ir krūmais. Ties viduriu stovi gelžbetoninis aukštos įtampos orinės elektros linijos stulpas, o vakarinėje dalyje – seno pavyzdžio archeologijos paminklo anotacinis ženklas. Pietiniu pakraščiu praeina keliukas į gretimą sodybą.
Nuo 1972 m. – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR537),[1] 1997 m. registruotas kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A456), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (A456P), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, kuriam 2012 m. suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo.[2]
Teritorija – 1,79 ha.
0,12 km į pietryčius yra Pryšmančių III kapinynas, 1,1 km į pietus – Pryšmančių I kapinynas.
Tyrimai redaguoti
Tyrinėjo: 1868 m. – Konstantinas Grevingkas (Dorpato universitetas),[3] 1909, 1912, 1921 m. – Vladas Nagevičius,[4] 1958 m. – Ona Navickaitė (LII ir Kretingos muziejus),[5] 1984 ir 1986 m. – Regina Volkaitė-Kulikauskienė (LII),[6] 1985 m. – Valdemaras Šimėnas (LII).[7] 1990 m. – Regina Kulikauskienė ir Kęstutis Jankauskas.[8]
Žvalgė: 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 ir 2011 m. – Kultūros paveldo centras.
Ištirtas per 0,45 ha plotas, rasta 112 griautinių, 52 degintiniai ir 17 simbolinių VII–XIII a. kapų.
Griautiniai kapai išsidėstę eilėmis iš vakarų į rytus. Duobės iškastos tvarkingai, netoli viena kitos, pailgos šiaurės – pietų, rečiau – vakarų – rytų kryptimi, suapvalintais galais. Mirusieji guldyti galva į pietus arba vakarus. Vienur kartu su suaugusiais laidoti vaikai ir paaugliai, o kita dalis vaikų laidota atskirai, pietrytinėje kapinyno dalyje. Rasta per 15000 įkapių. Beveik visiems mirusiems į kapą virš galvos buvę dedami geriamieji ragai su žalvariniais apkalais. Vyrai ir berniukai laidoti su ietimis, o kai kuriems vyrams į kapą dėjo dar kovos kirvį, rečiau – kalaviją. Mirusieji buvę sujuosti odiniais diržais, kaustytais žalvarinėmis skardelėmis, puoštais žalvarinių įvijų kutais. Tiek vyrų, tiek moterų kapuose rasta nemažai papuošalų. Drabužiai buvę susegami lankinėmis, pasaginėmis, žiedinėmis ir plokštinėmis segėmis, trikampiais, kryžiniais, rateliniais ir plokšteliniais smeigtukais, rankos puoštos įvijiniais žiedais, įvijinėmis, juostinėmis apyrankėmis bei apyrankėmis gyvuliniais galais. Kaklus dažniausiai puošė antkaklės su kabliuku ir kilpele galuose, vytinės antkaklės su kilpiniais užkeistais galais, stiklo, emalės ir gintaro karolių apvaros. Kai kuriuose kapuose ant mirusiojo krūtinės arba juosmens rastos papildomos įkapės, dažniausiai sudėtos į medžio tošies dėžutes.
Pradėjus mirusiuosius deginti, laidojimui buvo kasamos apskritimo ar ovalo plano duobės, į kurias suberdavo degintinius kaulus, laužavietės liekanas, apdegusias ir apsilydžiusias įkapes, o jeigu jas dėdavo į kapą nedegintas – tai dažniausiai sulaužydavo.
Kapinynas – būdingas kuršių laidojimo paminklas.
Radinius saugo Kretingos, Vytauto Didžiojo karo ir Lietuvos nacionaliniame muziejai, Valstybės Ermitažas Sankt Peterburge, Tartu universitetas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 138, eil. Nr. 537
- ↑ Kultūros vertybių registras: Pryšmančių kapinynas vad. Švedkapiais, Kretingos r. sav., Pryšmančių k. (Kretingos sen.)
- ↑ Constantin Grewingk. Ueber heidnische Graeber Russich-Litauens und einiger benachbarten Gegenden, insbesonderer Lettlands und Weissrusslands. – Verhandlungen der Gelehrten estnischen Gesellschaft. – Dorpat, 1870. – Nr. VI. – S. 40-44
- ↑ Произвдство археологических раскопок, 10. Ковенская губерния. Иследования В. В. Нагевича. – Отчëт Императорской археологической комиссии за 1909 и 1910 годы. – Санкт-Петербург, 1913. – C. 168–170
Vladas Nagevičius. Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII a. – Senovė. – Kaunas, 1935. – T. 1. – P. 7–61
Vladas Nagevičius. Prišmončių milžinkapis. – Naujoji Romuva – 1931. – Nr. 47. – P. 1116–1117. – Nr. 48. – P. 1147–1150. – Nr. 48. – P. 1173–1176. – Nr. 50. – P. 1198–1200. – Nr. 51–52. – P. 1225–1227; 1932. – Nr. 2 (54). – P. 37–38. – Nr. 3 (55). – P. 62–65. – Nr. 8 (60). – P. 181–186. – Nr. 10 (62). – P. 232–234
Vladas Nagevičius. Das Gräberfeld von Prižmonti. – Congressus secundus Archeologorum Balticorum. – Riga, 1931. – P. 337–352 - ↑ Ona Navickaitė. Pryšmančių, Kretingos raj. kapinyno tyrinėjimų dienoraštis. 1958 m. rugpjūčio mėn. 5-25 d. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 74. – P. 1–16
Ona Navickaitė. Plokštinių kapinynų tyrinėjimai Lietuvoje 1948–1959 m. – Iš Lietuvių kultūros istorijos. – Vilnius, 1961. – T. 3. – P. 85–87
Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1977. – T. 3. – P. 91–92 - ↑ Regina Kulikauskienė. Pryšmančių kapinyno Kretingos rajono 1984 m. tyrinėjimų ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1163
Regina Kulikauskienė. Pryšmančių kapinyno 1986 m. tyrinėjimų ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1613 - ↑ Valdemaras Šimėnas. Pryšmančių I kapinyno, Kretingos raj. 1985 m. kasinėjimų ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1233
- ↑ Regina Kulikauskienė, Kęstutis Jankauskas. Pryšmančių I kapinyno (Kretingos raj.) 1990 m. tyrinėjimų ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1700
- Федор Васильевич Пoкpoвcкий. Археологическая карта Ковенской губернии. – Вильна, 1899. – C. 87–88
- Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas, 1928. – P. 217
- Jonas Puzinas. Naujausių priostorinių tyrinėjimų duomenys. – Senovė. – Kaunas, 1938. – Kn. 4. – P. 280–283
- Lietuvos liaudies menas: Senovės lietuvių papuošalai. – Vilnius, 1958. – T. 1, pav. 335, 404, 405, 408, 413, 418, 457, 462, 470, 477, 508, 513
- Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius. Lietuvos archeologijos bruožai. – Vilnius, 1961. – P. 554, pav. 342, 351, 358, 360
- Adolfas Nezabitauskis. Pryšmančių kapinynai. – Švyturys – 1964 m. gegužės 14 d.
- Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuviai IX–XII a. – Vilnius, 1971. – P. 286, pav. 24:5
- Ona Kuncienė. Prekybiniai ryšiai IX–XIII amžiais. – Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a. – Vilnius, 1972. – P. 215, 2451, 253
- Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Valdemaras Šimėnas. Pryšmančių I plokštinio kapinyno 1984–1985 m. tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais. – Vilnius, 1986. – P. 83–85
- Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Pryšmančių I kapinyno 1986 m. tyrinėjimų rezultatai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. – Vilnius, 1988. – P. 118–122
- Kęstutis Jankauskas. Smulkus papuošalų iš spalvotųjų metalų dekoras. – Lietuvos archeologija. – Vilnius, 1992. – T. 9. – P. 151–158
- Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). – Vilnius, 1999. – P. 103–105, 170, 195
Nuorodos redaguoti
- Vladas Nagevičius. Prišmončių milžinkapis. – Naujoji Romuva – 1931 m., Nr. 51–52. – P. 1225–1227
- Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 25. – P. 141–160[neveikianti nuoroda]
- Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais
- Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais
- Kultūros vertybių registras