Prieangis (anatomija)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Prieangis (lot. Vestibulum) – ovalios formos siaura (5 mm ilgio ir 3 mm pločio) ertmė, centrinio kaulinio labirinto dalis, esanti vidinėje ausyje. Į šoną nuo prieangio yra būgninė ertmė, prieš jį sraigė, o užpakalyje – pusratiniai kanalai.
Prieangio sandara redaguoti
Šoninėje prieangio sienoje yra prieangio langelis (lot. Fenestra vestibuli), uždengtas kilpos pamato ir jos žiedinio raiščio. Priekyje vidinės prieangio sienos matyti sferinė kišenė (lot. Recessus sphericus) talpinanti prieangio labirinto apvalųjį maišelį. Už kišenės eina vertikali kaulinė prieangio skiauterė (lot. Crista vestibuli), kurios priekinis galas vadinamas prieangio piramide (lot. Pyramis vestibuli). Žemiau skiauterės, ties perėjimu į apatinę prieangio sieną, matyti nedidelis trikampis įdubimas - sraiginė kišenė (lot. Recessus cochlearis). Virš skiauterės yra elipsinė kišenė (lot. Recessus ellipticus) talpinanti pailgąjį (prieangio labirinto) maišelį. Vidinė prieangio siena yra perforuota mažomis akytųjų dėmelių (lot. Maculae cirbrosa) skylutėmis, kuriomis eina pusiausvyros nervo skaidulos. Elipsinės kišenės apačioje yra prieangio vandentiekio latako (lot. Aqueductus vestibuli) jungiančio prieangį su kaukolės ertme, atvara. Prieangio užpakalyje penkiomis angomis atsiveria pusratiniai kanalai; prieangio priekyje – sraigės prieangio laiptas.
Prieangio sienelėje yra dvi angos: ovalusis ir apvalusis langeliai, aptraukti elastinga plėvele – membrana, labai svarbia garsinių virpesių perdavimo mechanizmui.
Prieangio labirintas redaguoti
Prieangio labirintui (lot. Labyrinthus vestibularis) priklauso du maišeliai – pailgasis ir apvalusis, esantys prieangyje, trys plėviniai pusratiniai latakai, išsidėstę kauliniuose pusratiniuose kanaluose, ir endolimfinis latakas su maišeliu. Prieangio labirintas yra plėvelinio labirinto dalis, esančio kauliniame labirinte.
Pailgasis maišelis redaguoti
Pailgasis maišelis (lot. Utriculus) yra prieangio elipsinėje kišenėje ir iš dalies žemiau jos. Užpakalyje į jį penkiomis ataugomis atsiveria pusratiniai latakai: nuo priekinės sienos atskiria pailgojo ir apvaliojo maišelių latakas (lot. Ductus utriculosaccularis) nuo kurio atsišakoja endolimfinis latakas.
Apvalusis maišelis redaguoti
Apvalusis maišelis (lot. Sacculus) mažesnis už pailgąjį ir yra prieangio sferinėje kišenėje ties sraigės prieangio laipto pradžia. Apvalusis ir pailgasis maišeliai susisiekia netiesiogiai per Y formos lataką. Nuo užpakalinės apvaliojo maišelio sienos atsišakoja endolimfinis latakas (lot. Endolymphaticus) ir susijungia su pailgojo ir apvaliojo maišelių lataku, eina prieangio vandentiekiu, ir baigiasi aklu endolimfiniu maišeliu (lot. Saccus endolymphaticus), smilkinkaulio piramidės užpakaliniame paviršiuje, kur sąveikauja su kietuoju smegenų dangalu. Nuo apvaliojo maišelio apačios trumpas jungiantysis latakas (lot. Ductus reuniens) nusileidžia žemyn ir atsiveria į sraigės lataką.
Prieangio labirinto anatominis aprašymas redaguoti
Pailgojo maišelio šoninėje sienoje yra ovalus, horizontaliai pasuktas, 2 x 3 mm dydžio sustorėjimas - pailgojo maišelio balkšvoji dėmė (lot. Macula utriculi). Apvaliojo maišelio (lot. Sacculus) vidinėje sienoje yra atitinkamas sustorėjimas apvaliojo maišelio balkšvoji dėmė (lot. Macula saccularis), tik pasukta vertikaliai. Šios dvi dėmės yra statmenos viena kitai. Be to, kiekvienoje plėvinėje ampulėje yra skersinis keteros pavidalo sustorėjimas - ampulės skiauterės (lot. Crista ampularis). Balkšvosios dėmės ir ampulės skiauterės yra specializuotos prieangio labirinto vietos, kuriose išsidėstę receptorinės ląstelės, sukeliančios pusiausvyros jutimą, todėl inervuotos pusiausvyrosnervo skaidulomis.
Paigąjį ir apvalųjį maišelius ir pusratinius latakus laiko gausūs skaiduliniai raiščiai, per perilimfinį tarpą nusidriekę nuo jų iki kaulinių labirinto sienų.
Pailgojo ir apvaliojo maišelių ir pusratinių latakų, plonos, permatomos sienos išklotos viensluoksniu plokščiuoju epiteliu. Balkšvosiose dėmelėse ir ampulių skiauterėse jungiamojo audinio sluoksnis storėja, o epitelis keičiasi į specializuotą pusiausvyros jutimo epitelį. Jis ir balkšvosiose dėmėse, ir ampulių skiauterėse sudarytas iš atraminių ląstelių ir receptorinių plaukuotųjų ląstelių.
- Neuroepitelis, arba plaukuotosios ląstelės , yra įsiterpusios tarp atraminių ląstelių. Jų laisvuosiuose galuose yra 50 – 100 nejudrių mikroplaukelių - stereocilijų , kuriuos vainikuoja vienas ilgas, judrus, smailėjantis plaukelis - kinocilija.
- Atraminės ląstelės ne tik sudaro receptorinių ląstelių atramą bei aprūpina jas maisto medžiagomis, bet ir gamina į želė panašią medžiagą, dengiančią receptorinį epitelį.
Virš balkšvųjų dėmių šios medžiagos sluoksnis yra plokščias ir vadinamas statokonijų membrana (lot. Membrana statoconiorum), dėl gausių ant jos paviršiaus gulinčių kristalų, vadinamų statokonijomis . statokonijos, sudarytos iš kalcito (kalcio karbonatas) ir proteinų, suteikia statokonijų membranai neskaidrią baltą išvaizdą ir padidina jos masę. Statokonijų membrana sunkesnė už endolimfą, todėl žmogui keičiant kūno paėtį, ji pasislenka plaukuotųjų ląstelių link, o jų kinocilija sulenkiama. Tai leidžia suvokti linijinį pagreitį.
Virš ampulių skiauterių (lot. Crista ampularis) želatininės medžiagos sluoksnis daug storesnis ir vadinamas kupolu (lot. Cupula). Jis lyg bokštas nukreiptas į ampulės ertmę ir beveik siekia jos priešingą sieną. Sukant galvą ar kūną, pusratiniame kanale sujudėjusi endolimfa, judina ampulės skiauterės kupolą, o per jį, - receptorinių ląstelių plaukelius. Taip suvokiamas sukamasis judesys. Ampulių skiauterės nekreguoja į linijinį pagreitį, nes jų kupolo ir endolimfos sunkumas toks pats. Pusiausvyros nervo mielininės skaidulos įeina į balkšvąsias dėmes ir ampulių skiauteres, jų išoriniam sluoksnyje praranda mieliną, išsišakoja tarp plaukuotųjų ląstelių ir sudaro su jomis sinapses.
Kaulinis labirintas redaguoti
Kaulinis labirintas, (lot. Labyrinthus osseus) - anatominė struktūra, sudaryta iš prieangio, pusratinių kanalų ir sraigės. Šio labinto ilgis apie 2 cm, o ilgoji ašis atitinka smilkinkaulio piramidės ilgąją ašį.
Plėvelinis labirintas redaguoti
Plėvinis labirintas (lot. Labyrinthus membranaceus atitinka kaulinio labirinto kontūrus, tik yra mažesnių matmenų. Dėl šios priežasties tarp kaulinio ir plėvinio labirintų yra tarpas, pilnas skysčio - perilimfos, o patį labirintą pripildo endolimfa. Plėvinis labirintas skirstomas į:
- Prieangio labirintą, kuriam priklauso du maišeliai - apvalusis ir pailgasis, trys plėviniai pusratiniai kanalai ir endolimfinis kanalas su maišeliu. Šių maišelių vidinėse sienose yra balkšvosios dėmės, kuriose yra receptorinės ląstelės, inervuotos pusiausvyros nervo skaidulomis.
- Sraigės labirintą, kurį sudaro plėvinis sraigės latakas. Latakas eina tarp prieangio ir būgno laiptų bei išorinės sraigės sienos. Receptorinės ląstelės išsidėsčiusios ant apatinės - būgninės latako sienos ir sudaro Kortijaus, arba spiralinį organą.
Daugiau informacijos rasite straipsniuose:
Literatūra redaguoti
- R. Stropus, V. Vaičekauskas, J. Tutkuvienė, N. Paužienė, D.H. Pauža, A. Dabužinskienė, V. Gedrimas, V. Aželis, G. H. Schumacher, „Žmogaus anatomija 2“, „KMU leidykla“, Kaunas, 2007 m., (391 psl.) ISBN 978-9955-15-099-2