Priešpovandeninis sraigtasparninis kreiseris
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Priešpovandeninis sraigtasparninis kreiseris (rus. Противолодочный вертолётоносец) – priešpovandeninis laivas, kurio pagrindinis ginklas prieš povandeninius laivus yra priešpovandeniniai sraigtasparniai, bet turi ir kitų ginklų.
Atsiradimas redaguoti
Po Antrojo pasaulinio karo audringai vystėsi povandeninių laivų laivynai, todėl jiems atremti buvo reikalingos stipresnės priešpovandeninės pajėgos. Povandeninių laivų povandeninis greitis tiek padidėjo, kad pavieniai antvandeniniai laivai nebegalėjo persekioti visu greičiu po vandeniu plaukiančio povandeninio laivo, nes prarasdavo hidroakustinį kontaktą su persekiojamu laivu. Apie 1960 m. atsiradę atominiai povandeniniai laivai ėmė po vandeniu plaukti greičiau nei antvandeniniai laivai paviršiuje.
Sprendžiant tą problemą į laivynų sudėtį ėmė įtraukti specialius sraigtasparninius laivus, galinčius efektyviai ieškoti povandeninių laivų toli nuo sausumos. Tai, kad tokie laivai gali būti lėtesni už povandeninius laivus, tapo nelabai svarbu – laivo sraigtasparnių greitis buvo žymiai didesnis už povandeninio laivo greitį. Sraigtasparnių gebėjimas pakibti vietoje patogus leidžiantis laive ar ieškant povandeninių laivų.
Pirmaisiais sraigtasparniniais laivais tapo perstatyti Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvnešiai. JAV tai buvo trys buvę Esekso klasės lėktuvnešiai. Jų aviacijos grupės buvo papildytos priešpovandeniniais sraigtasparniais, o laivai papildyti jų remonto ir aptarnavimo įranga. Visa kita laivuose liko nepakeista. Jie netapo grynai sraigtasparniniais laivais, nes tebeturėjo priešpovandeninius lėktuvus. Vėliau aviacijos grupių sudėtys kito. Tokius lėktuvnešius ėmė žymėti santrumpa CVS (angl. Carrier, aViation, anti-Submarine). Panašiai buvo perdirbti ir britų lengvieji lėktuvnešiai, taip pat perduotieji Prancūzijai (Arromanches), Kanadai (Bonaventure), Australijai (Melbourne) ir Nyderlandams (Karel Doorman II).
Šių lėktuvnešių naudojimo patirtis ir didėjančios povandeninių laivų techninės galimybės vedė prie paradoksiškų išvadų. Specializuoti priešpovandeniniai sraigtasparniniai laivai gerai atlikdavo puolamąjį vaidmenį – persekiodavo ir naikindavo povandeninius laivus, kurių buvimo rajonas buvo žinomas. Tačiau stigo techninių galimybių surasti povandeninių laivų buvimo vietą. Be to, tokius stambius laivus pačius reikėjo saugoti. Todėl buvo pasirinkta visus laivus papildyti galimybe nešti sraigtasparnius.
Priešpovandeninius sraigtasparninius kreiserius ėmė naudoti kaip specializuotų paieškos smogiamųjų grupių branduolius.
Priešpovandeniniai sraigtasparniniai kreiseriai redaguoti
JAV turėjo daug specializuotų priešpovandeninių lėktuvnešių, todėl joms nereikėjo tokių specialių laivų, ir sraigtasparninius kreiserius ėmė statyti Europos šalių ir TSRS laivynai.
Atominių raketinių povandeninių laivų kovinės galimybės sparčiai didėjo, ypač šaudymo balistinėmis raketomis nuotolis, todėl priešpovandeninių sraigtasparninių kreiserių efektyvumas gana ryškiai sumažėjo. TSRS buvo numačiusi pastatyti 14 tokių laivų, bet 12 iš jų statymą nutraukė. Pagrindiniu antvandeniniu priešpovandeniniu laivu, skirtu veikti tolimuose rajonuose, tapo didieji priešpovandeniniai laivai. Projekte 1134 didysis priešpovandeninis laivas buvo statomas raketinio kreiserio dydžio, projektuose 61 ir 1155 – eskadrinio minininko dydžio, o projekto 1135 laivas naudojimo metu iš sargybinio laivo buvo pervadintas į didįjį priešpovandeninį laivą, o po to – atgal.
Po kurio laiko priešpovandeniniais ginklais buvo apginkluoti visi tarybiniai karo laivai, nepriklausomai nuo klasės. Ši tendencija itin išryškėjo tada, kai pasirodė priešpovandeninės raketos Metel ir Vodopad, kurios sudarė žymią sunkiųjų atominių Orlan klasės kreiserių (projektas 1144) ginkluotės dalį.
Europiniai sraigtasparniniai kreiseriai redaguoti
Pirmuoju tikslinės statybos priešpovandeniniu sraigtasparniniu kreiseriu tapo Prancūzijos kreiseris „Jeanne d’Ark“, į laivyno sąrašus įtrauktas 1964 m. Jis buvo naudotas ir kaip desantinis sraigtasparninis laivas bei mokomasis laivas.
Tais pačiais metais Italijos karinis laivynas gavo du Caio Duilio klasės kreiserius, o vėliau pastambintą jų variantą „Vittorio Veneto“. Šis laivas galėjo gabenti 9 priešpovandeninius sraigtasparnius. Kadangi šie laivai buvo ginkluoti raketomis, juos klasifikavo kaip raketinius sraigtasparninius kreiserius.
D. Britanijos karinis laivynas 1964–1969 m. perstatė tris Tiger klasės artilerinius kreiserius į sraigtasparninius kreiserius, kurie turėjo po 4 sraigtsparnius.
Politiniais sumetimais būsimieji Invincible klasės lengvieji lėktuvnešiai pradžioje buvo vadinami sraigtasparniniais kreiseriais su kiauriniu deniu (angl. Through-deck Antisubmarine Cruiser).
Tarybiniai sraigtasparniniai kreiseriai redaguoti
Pirmą kartą statyti sraigtasparninius kreiserius pasiūlė 1958 m., kad būtų galima panaudoti nuo supjaustymo metalo laužui beveik pabaigtus projekto 68-bis kreiserius. Jie būtų buvę iš grynai artilerinių kreiserių perdaryti į priešpovandeninius kreiserius su atitinkama ginkluote. Tačiau TSRS Karinio jūrų laivyno vadovybei tokie priešpovandeniniai kreiseriai pasirodė per dideli.
1960 m. pradėti projektuoti projekto 1123 priešpovandeniniai sraigtasparniniai kreiseriai. Jie buvo kuriami nuo pradžios, novatoriškumas pasireiškė net tame, į kokius skyrius buvo sudalintas korpusas. NATO neturėjo kaip klasifikuoti šiuos laivus, tad priskyrė juos sraigtasparniniams lėktuvnešiams (kodas CVH pagal JAV laivų klasifikaciją).
Šiei laivai buvo numatyti kovoti su strateginiais raketiniais povandeniniais laivais rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tuo metu povandeninių laivų balistinės raketos TSRS teritoriją pasiekdavo iš gana netoli, todėl šie povandeniniai laivai turėjo priplaukti gana arti TSRS teritorijos.
Pirmas šio projekto kreiseris „Moskva“ į rikiuotę stojo 1967 m. ir pasirodė gana efektyvus kaip kovos su povandeniniais laivais priemonė, nes turėjo 14 priešpovandeninių sraigtasparnių ir galingą hidroakustinę stotį.
Antrasis šios klasės kreiseris „Leningrad“ į rikiuotę stojo po dvejų metų. Visą savo tarnybą šiedu kreiseriai praleido Juodosios jūros laivyne, paprastai veikdami Viduržemio jūroje.
Šių dviejų kreiserių naudojimo patirtis parodė, kad laivas buvo nepakankamai apgalvotas. Priekinė dalis buvo perkrauta, todėl kreiseris plaukiojo kiek nuleidęs laivo nosį, kuri smigdavo į bangas. Iki 17 000 tonų vandentalpos laivo gebėjimas veikti audringoje jūroje buvo prastas. Tačiau šis laivas buvo stabili platforma sraigtasparniams kilti ir leistis.
Pradžioje ketino pastatyti 12 šios klasės kreiserių, bet sparčiai augant povandeninių laivų balistinių raketų veikimo nuotoliui buvo nutarta apsiriboti dviem šios klasės kreiseriais. Projekto trečiojo kreiserio statyba buvo atšaukta jos dar nepradėjus.
Pagal projektą 1143 statyti „Kijev“ klasės lėktuvnešiniai kreiseriai projektavimo stadijoje irgi buvo vadinami priešpovandeniniais, o tai, kad projektas 1143 yra projekto 1123 tęsinys, buvo oficialiai pabrėžiama.