Pravieniškių darbo stovykla

Pravieniškių darbo stovykla – tarpukariu Lietuvos valdžios įkurta priverčiamųjų darbų stovykla, veikusi iki 1944 m. vasaros Antrosiose Pravieniškėse.

IstorijaKeisti

Tarpukario metais įkurta priverčiamųjų darbų stovykla, kurioje buvo laikomi administracine tvarka nubausti žmonės. 1939 m. rugsėjį į stovyklą perkelta dalis internuotų Lenkijos karių. Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, kalėjo nuo 444 iki 451 kalinio. Čia buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas, ilgiausiai 2–4 metai. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų, 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageris nuo kitų kalinimo vietų skyrėsi ir tuo, kad čia visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Be to, kaliniai turėjo dirbti sunkiausius durpių kasimo darbus. Dėl baisių kalinimo sąlygų kaliniai nuolat mėgindavo pabėgti iš lagerio, o jo administracija į tai atsakydavo žiauriausiu teroru.

1941 m. birželį kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Lagerio sargyba buvo sustiprinta, likę kaliniai uždaryti barakuose. 1941 m. birželio 26 d. į lagerį atvyko raudonarmiečių būrys su šarvuočiu. Likusių gyvų kalinių liudijimu, sušaudymo iniciatorius buvo karui prasidėjus iš lagerio išleistas leitenantas Kiseliovas. Jo kerštu galima paaiškinti prižiūrėtojų ir jų šeimų sušaudymą. Buvo nužudyta 21 lagerio tarnautojas, 6 moterys ir 13 bei 16 metų mergaitės.

Iš barakų į uždarą kiemą išvarytus kalinius raudonarmiečiai išrikiavo ir pradėjo iš kulkosvaidžių bei automatinių šautuvų šaudyti į juos. Šaudė 15-20 minučių. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. […] Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji jau sužeisti, kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pataikyti susmukdavo ant žemės“. Tuos, kurie liko gyvi, pribaigė durtuvais ir į lavonų ir sužeistųjų krūvą numesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog „buvo išžudyta 230 žmonių ir taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis. Tai dienai maitinimo sąrašuose – 444 žmonės. Reiškia, 214 pabėgo. Jų tarpe 50 sužeistų. Apie 260 žmonių tapo šio nusikaltimo aukomis. 1941 m. birželio 29 d. Pravieniškių lagerio teritorijoje buvo palaidoti 182 nužudytųjų palaikai, 50 jų išsivežė giminės.[1] 1990 m. nužudytųjų atminimui netoli sušaudymo vietos pastatytas kryžius.

1941–1944 m. Pravieniškių priverčiamųjų darbų koncentracijos stovykloje kalėjo sovietiniai aktyvistai, partizanai bei jų rėmėjai, nemažai piliečių buvo atvežta iš vakarų Europos šalių.[2] 1941 m. rugsėjo 4 d. vokiečiai netoli priverčiamųjų darbų stovyklos sušaudė 253 žydus. 1944 m. vasarą vokiečiai sušaudė dar 270 žmonių – 250 žydų iš Prancūzijos, 20 – lietuvių ir lenkų. 1943 m. vasario 20 d. iš šios stovyklos pabėgo 8 žmonės.[3]

Pokario laikotarpiu Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykla perorganizuota į pataisos darbų koloniją (dabar veikia Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija).

ŠaltiniaiKeisti