Pranciškus Šrubauskis

Lietuvių religinių leidinių rengėjas ir autorius, jėzuitų kunigas.
   Įtariama, kad šiame straipsnyje esama jokiuose viešai prieinamuose šaltiniuose neskelbtos informacijos.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Pranciškus Šrubauskis – religinių leidinių rengėjas ir autorius, jėzuitas.

Asmenybė ir gyvenimas redaguoti

Šrubauskis pasižymėjo nepaprastu atsidėjimu religijai. Lankėsi ne tik bažnyčiose, tačiau ir pas žmones, mokė vaikus tikėjimo tiesų bei giesmių, veltui dalijo religines knygeles. Dėl jau įvardintų priežasčių Pranciškus Šrubauskis buvo vadinamas apaštalu.

Kūryba redaguoti

  • Vienas svarbiausių autoriaus darbų – parengtas giesmynas „Balsas širdies, pas Viešpatį Dievą, Paną Švenčiausią ir šventus, danguj karaliaujančius, šaukiančios per giesmes“ (trump. „Balsas širdies“). Manoma, kad šis giesmynas pirmą kartą išleistas jam dar esant gyvam.

Giesmynas „Balsas širdies“ redaguoti

  • M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ teigė, jog P. Šrubauskis pats rašė giesmes, kurios šiame rinkinyje atspindi XVII amžiaus karų įvykius Lietuvoje.
  • „Balsas širdies“ – viena iš populiariausių lietuviškų knygų[reikalingas šaltinis].
  • Šiek tiek paredaguota buvo leidžiama iki XIX a. vidurio.
  • Daugiau kaip pusė giesmyno „Balsas širdies“ sudarytas Saliamono Slavočinskio „Giesmių“ pagrindu.
  • Viso „Balsą širdies“ sudaro apie pusantro šimto giesmių, iš kurių daugiau nei pusė S. Slavočinskio.
  • Didžiausia dalis giesmių – versta iš lenkų kalbos, aptinkama vertimų ir iš lotynų kalbos.

Kalbos stilius ir vertinimai redaguoti

Albino Jovaišos teigimu Šrubauskio giesmyno kalbinė kokybė yra prastesnė už S. Slavočinskio[1]. „Daug giesmių buvo iš naujo verčiamos arba redaguojamos, tobulinant eiliavimą, bet gadinant kalbos grynumą.“, – sako Jovaišas. Kalbant apie kalbos grynumą ir remiantis A. Jovaišu, svarbu paminėti, kad geras ir „lengvas“ eiliavimas neišperka kalbos nuostolių.

Verčiant ir redaguojant imtasi visai kitokio būdo nei, kad kliovėsi M. Daukša, K. Sirvydas ar aptartas S. Slovočinskis. Pranciškus Šrubauskis neatsižvelgė į tai, ką minėtieji autoriai jau davė lietuvių literatūrinei kalbai. Pavyzdžiui, tokius lietuviškus žodžius kaip meilė, pilis, įsčios, anga, keitė į loska, palocius, živatas, broma ir t. t. Dera pabrėžti, kad šis dalykas būdingas ne tik Šrubauskiui, tačiau visai lietuviško Baroko epochai[reikalingas šaltinis].

Istorinis kontekstas redaguoti

Kai kuriose „Balso širdies“ giesmėse matomi istorinių įvykių atspindžiai. Būtent XVII amžiuje vykę Respublikos karai su Švedija bei Rusija, kuomet beveik visa Lietuvos teritorija atsidūrė šių šalių įtakos sferoje. Dar vienas labai svarbus įvykis – Abiejų Tautų Respublikos politiškas suskilimas. Manytina, kad tokių istorinių įvykių susiklostymas turėjo įtakos ir P. Šrubauskio kūrybai.

Įtaka kūrybai redaguoti

Nerimastingais laikais sukurtos giesmės: „Čėsu nepakajų“ („Neramiais laikais“) ir „Čėsu praėjusių vainų Lietuvoj“ („Laiku praėjusių karų Lietuvoje“). Abejose giesmėse meldžiama apsaugoti valstybę ir jos gyventojus, ginti žmones nuo negandų bei nelaimių. „Čėsu praėjusių vainų Lietuvoj“ – ypatingai jaučiamas barokinis stilius, pavyzdžiui, gąsdinimai dėl priešo kariuomenės daromų nusikaltimų:

„Vargino žmones iš skūros lupdami,
Nė jokio daikto namie nelikdami.
Ir krūtis pjaustė, vaikus išvirdami,
Vertė motinas ėsti priversdami.
Kokį motinos sopulį turėjo,
Gyvus, kad verdant vaikelius regėjo.“

Šaltiniai redaguoti

  1. Jovaišas, Albinas. „Lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje“ (PDF).
  • M. Vaicekauskas „Pranciškus Šrubauskis: asmenybė ir „Balsas širdies““.