Prancūzijos komunistų partija

Prancūzijos komunistų partija
Parti communiste français
ĮkūrėjasFernand Loriot
Ludovic-Oscar Frossard
Marcel Cachin
Ho Chi Minh
Nacionalinis sekretoriusFabien Roussel
Atstovai spaudaiCécile Cukierman
Ian Brossat
Įkurta1920 m. gruodžio 30 d. (1920-12-30)
Būstinė75019 Paryžius
Narių skaičius47 349[1]
Politinė ideologijaKomunizmas[2]
Euroskepticizmas[3]
Politinė pozicijaNuo kairės[4][5] iki kraštutinės kairiosios[6][7]
Nacionalinė narystėNUPES
Europos narystėEuropos kairiųjų partija
Partijos spalvos     Raudona
Nacionalinė Asamblėja
12 / 577
Senatas
14 / 348
Europos Parlamentas
0 / 74
Regiono tarybos pirmininkavimas
0 / 17
Departamento tarybos pirmininkavimas
0 / 95
Svetainė
www.pcf.fr

Prancūzijos komunistų partija (pranc. Parti communiste français, PCF) – Prancūzijos politinė partija, pasisakanti už komunizmo principus. PCF yra Europos kairiųjų partijos narė, o jos europarlamentarai priklauso Europos vieningųjų kairiųjų ir Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų frakcijai.

Nuo 2018 m. partijos nacionalinis sekretorius yra Fabianas Ruselis.

IstorijaKeisti

Prancūzijos komunistų partija buvo įkurta 1920 m. po Darbininkų internacionalo Prancūzijos skyriaus (SFIO, šiandien socialistų partija) Tūro kongreso. 1921 m. ji buvo pavadinta „komunistų partija“.

1936 m. ji buvo Liaudies fronto dalis ir rėmė jo socialines reformas, tačiau atsisakė dalyvauti vyriausybėje.

Antrojo pasaulinio karo metu PCF tapo slapta organizacija ir organizavo masinį ginkluotą pasipriešinimą prieš nacių okupaciją. Išsivadavimo metu partija buvo svarbiausia Prancūzijoje ir laikinojoje vyriausybėje turėjo keletą ministrų. Tačiau jos parama nepriklausomybės judėjimui Prancūzijos Indokinijoje ir streikams izoliavo ją nuo kitų partijų.

Nuo 1930 iki 1980 m. Prancūzijos komunistų partijos politinė linija buvo artima Sovietų Sąjungos linijai. 1991 m. SSRS žlugimas paveikė ir Prancūzijos komunistų partiją, kurios palaikymas rinkimuose ėmė sparčiai mažėti.

Rinkimų rezultataiKeisti

Prezidento rinkimaiKeisti

Rinkimai Kandidatas I turas II turas Rezultatas
Balsai % Vieta Balsai % Vieta
1969 Jacques Duclos 4 808 285 21,27   3 Pralaimėta
1974 Nedalyvavo
1981 Georges Marchais 4 456 922 15,35   4 Pralaimėta
1988 André Lajoinie 2 056 261 6,76   5 Pralaimėta
1995 Robert Hue 2 638 936 8,66   5 Pralaimėta
2002 960 480 3,37   11 Pralaimėta
2007 Marie-George Buffet 707 268 1,93   7 Pralaimėta
2012 Jean-Luc Mélenchon 3 984 822 11,10   4 Pralaimėta
2017 Nedalyvavo
2022 Fabien Roussel 802 422 2,28   8 Pralaimėta

Parlamento rinkimaiKeisti

Nacionalinė Asamblėja
Rinkimai Balsai (I turas) Vietos
# % # ±
1924 885 993 9,8
26 / 581
 
1928 1 066 099 11,3
11 / 604
  15
1932 796 630 8,3
10 / 607
  1
1936 1 502 404 15,3
72 / 610
  62
1945 5 024 174 26,2
159 / 586
  87
1946 (bir.) 5 145 325 26,0
153 / 586
  6
1946 (lap.) 5 430 593 28,3
182 / 627
  29
1951 4 939 380 26,3
103 / 625
  79
1956 5 514 403 23,6
150 / 595
  47
1958 3 882 204 18,9
10 / 546
  140
1962 4 003 553 20,8
41 / 465
  31
1967 5 039 032 22,5
73 / 487
  32
1968 4 434 832 20,0
34 / 487
  39
1973 5 085 108 21,4
73 / 488
  39
1978 5 870 402 20,6
86 / 488
  13
1981 4 065 540 16,2
44 / 491
  42
1986 2 739 225 9,8
35 / 573
  9
1988 2 765 761 11,3
27 / 575
  8
1993 2 331 339 9,3
24 / 577
  3
1997 2 523 405 9,9
35 / 577
  11
2002 1 216 178 4,8
21 / 577
  14
2007 1 115 663 4,3
15 / 577
  6
2012 1 792 923 6,9
7 / 577
  8
2017 615 487 2,7
10 / 577
  3
2022 607 667 2,9
12 / 577
  2

Europos ParlamentasKeisti

Europos Parlamentas
Rinkimai Balsai Vietos
# % # ±
1979 4 153 710 20,5
19 / 81
 
1984 2 261 312 11,2
10 / 81
  9
1989 1 401 171 7,7
7 / 81
  3
1994 1 342 222 6,9
7 / 87
 
1999 1 196 310 6,8
6 / 87
  1
2004 1 009 976 5,9
2 / 74
  4
2009 1 115 021 6,5
3 / 72
  1
2014 1 252 730 6,6
1 / 74
  2
2019 564 949 2,5
0 / 74
  1

ŠaltiniaiKeisti

  1. Corinne Laurent (2019-02-05). „Élections européennes, le PCF entre en campagne“. La Croix. Nuoroda tikrinta 2019-05-09. 
  2. Nordsieck, Wolfram (2017). „France“. Parties and Elections in Europe. 
  3. „EuropeElects“. Parties and Elections in Europe. 
  4. Murray, Rainbow (2008). The Power of Sex and Incumbency: A Longitudinal Study of Electoral Performance in France. SAGE. p. 551. doi:10.1177/1354068807088122. 
  5. Mendras, Henri; Cole, Alistair (1991). Social Change in Modern France: Towards a Cultural Anthropology of the Fifth Republic. Cambridge University Press. p. 76. ISBN 052139998X. 
  6. Cosseron, Serge (ed.). Le dictionnaire de l'extrême gauche
  7. March, Luke (November 2008). „1 Defining the »Far Left«“. Contemporary far left parties in Europe from Marxism to the mainstream? (PDF) (anglų). Berlin: International Policy Analysis. p. 3. ISBN 978-3-86872-000-6. Suarchyvuotas originalas (PDF) 13 October 2021. 

NuorodosKeisti

Oficiali svetainė (prancūzų k.)