Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranas Urbonavičius
Prelato P. Urbonavičiaus atminimo lenta Salantuose 2011.JPG
Prelato Prano Urbonavičiaus atminimo lenta prie Salantų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios
Gimė: 1868 m. rugsėjo 18 d.
Baubliai
Mirė: 1941 m. gegužės 27 d. (72 metai)
Salantai
Tautybė: lietuvis
Tėvas: Steponas Bernardas Urbanavičius
Motina: Liudvika Macaitė
Veikla: kunigas, knygnešys,
draudžiamos spaudos platinimo organizatorius,
spaudos darbuotojas,
religinių raštų rengėjas
Organizacijos: Telšių vyskupija
Pareigos: prelatas, generalvikaras
Alma mater: Kauno kunigų seminarija

Pranciškus Motiejus Urbonavičius (Pranas Urbanavičius) (1868 m. rugsėjo 18[1] d., Baublių dvare, Kartenos vls., Telšių aps., Kauno gub., Rusijos imperija1941 m. gegužės 27 d., Salantuose, Salantų vls., Kretingos aps., Lietuvos TSR, Tarybų Sąjunga) – Lietuvos kunigas, prelatas, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, Telšių vyskupijos generalvikaras.

BiografijaKeisti

Gimė Baublių dvare, bajorų šeimoje. Užaugo Gramališkio dvare netoli Gargždų. Mokėsi Gargždų pradinėje mokykloje, Paurupės progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje, 18851889 m. – Kauno kunigų seminarijoje.

Būdamas klierikas, dalyvavo lietuvių tautiniame sąjūdyje, bendradarbiavo Tilžėje leistame laikraštyje „Šviesa“, 1888 m. drauge su bendraminčiais įkūrė slaptą Lietuvos mylėtojų draugiją, buvo jos sekretorius. Draugijos nariai siekė išmokti sakyti pamokslus lietuviškai, versti į gimtąją kalbą religinę literatūrą, platinti lietuvišką spaudą.

18901891 m. redagavo laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, platino jį ir kitus katalikiškos krypties lietuviškus leidinius Grimališkio dvaro apylinkėse.

1891 m. rugsėjo 21 d. įšventintas kunigu ir paskirtas Plungės bažnyčios vikaru. Čia 1893 m. organizavo maldininkus budėti prie Kražių bažnyčios, kurią rusų valdžia ketino uždaryti.

1896 m. perkeltas į Mintaują aukštesniųjų mokyklų kapelionu, o 1897 m. paskirtas Kauno Šv. Trejybės bažnyčios vikaru ir mokyklos kapelionu, ėjo Jonavos bažnyčios kurato pareigas.

19011904 m. klebonavo Klovainiuose, rekonstravo bažnyčią, kleboniją ir jos palivarko pastatus.

1905 m. pradžioje paskirtas Salantų parapijos administratoriumi. Čia jis praleido didžiausią gyvenimo dalį, įsteigė vartotojų bendrovę „Kaukas“, įkūrė ir išlaikė pradinę „Saulės“ draugijos mokyklą mergaitėms, subūrė katalikiškojo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kuopą, 19061911 m. pagal architekto K. E. Strandmano projektą pastatė dvibokštę neogotikinę bažnyčią, atstovavo salantiškius 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, o 1917 m. – Vilniaus konferencijoje.

 
Prano Urbonavičiaus kapas Salantų bažnyčios šventoriuje

Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1918 m. sudarė Katalikų sodiečių komitetą, kuris tapo Salantų valsčiaus tarybos branduoliu, o 1919 m. pradžioje surinko pirmąjį parapijoje karių savanorių būrį ir organizavo jo apmokymus.

1918 m. gruodžio 5 d. pakeltas į Žemaičių vyskupijos kapitulos garbės kanauninkus. 1926 m. lapkričio 30 d. paskirtas naujai įkurtos Telšių vyskupijos generalvikaru, rūpinosi kurijos patalpų (vyskupo rūmų) ir kunigų seminarijos statyba. Už nuopelnus bažnyčiai 1930 m. pakeltas į popiežiaus Pijaus XI rūmų prelatus.

Be tiesioginių pareigų ir visuomeninės veiklos, rengė religines knygas. Kuprano slapyvardžiu 19081910 m. parašė 2-jų dalių maldaknygę vaikams „Leiskite mažučiams ateiti prie manęs“, 1920 m. – knygelę mergaitėms „Sesutei-Rūtelei“, 1922 m. – knygelę berniukams „Broliukui-Dobilėliui“ ir kt. Telšiuose 1931 m. išleido knygą „Spinduliai”, 1934 m. – eucharistinių maldų knygelę „Šventoji valanda“. 1939 m. baigė rašyti istorinį dviejų tomų veikalą apie rusų nukankintą arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių (knyga dėl sovietų okupacijos nepasirodė, o rankraščio likimas nežinomas).

1940 m. liepos mėnesį prelatas atsisakė visų pareigų ir grįžo klebonauti į Salantus, kuriuose nepraėjus ne metams mirė. Palaidotas šventoriuje šalia jo statytos bažnyčios.

Prelatui atminti Salantų bažnyčios pagrindinio fasado sienoje įmūryta memorialinė lenta.

LiteratūraKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Senuoju stiliumi – 1868 m. rugsėjo 6 d.
  • Lietuvių enciklopedija. – Bostonas, 1965. – T. 32. – P. 303
  • Lietuvos TSR bibliografija: Knygos lietuvių kalba. – Vilnius, 1988. – p. 224

NuorodosKeisti