Praindoeuropiečiai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Praindoeuropiečiai arba protoindoeuropiečiai – žmonių grupė, kalbėjusi indoeuropiečių prokalbe; šiuolaikinių indoeuropiečių protėviai.
Žinios apie juos atkuriamos daugiausia remiantis lingvistine analize, taip pat archeologijos ir archeogenetikos duomenimis. Indoeuropiečių protėvynė, kultūriniai, socialiniai aspektai tebėra akademinių diskusijų objektas. Vienas svarbių neatitikimų yra tai, kad pagal archeologinius radinius, praindoeuropiečiai turėję užimti plačias teritorijas, todėl abejotina, ar jie kalbėję viena kalba – ide. prokalbe.
Praindoeuropiečiai kaip manoma gyveno maždaug 4 tūkstantmetyje pr. m. e. kažkur Eurazijos stepėse, pagal plačiausiai priimtą teoriją, Ponto-Kaspijos stepėje. Dalis hipotezių indoeuropiečių protėvių gyvavimo laikotarpį nukelia iki pat ankstyvojo neolito (7–5 tūkstantmetis pr. m. e.).
3 tūkstantmetyje pr. m. e. praindoeuropiečių gentys pasiekė Mažąją Aziją, Vakarų Europą, Vidurinę Aziją ir Pietų Sibirą.
Remiantis archeologiniais radiniais, kalbiniais aspektais ir senaisiais indoeuropiečių literatūros šaltiniais bandoma nustatyti praindoeuropiečių kultūrinius bruožus. Duomenys rodo, kad jie vertėsi ganykline gyvulininkyste, buvo domestikavę arklius, karves, šunis. Jie vertėsi žemdirbyste, buvo išradę plūgą ir augino javus. Žiemą indoeuropiečių protėvynėje turėjo būti sniego. Jie keliaudavo vandens keliais, buvo pritaikę ratą (nestipininį, naudojo paprastiems jaučiais kinkomiems vežimams, bet dar ne karo vežimams). Socialinė santvarka buvo patriarchalinė, giminė vesta pagal tėvo liniją. Buvo išvystyta gausi žodinė literatūra. Buvo žynių kasta, atlikinėdavusi ugnies ritualus. Buvo garbinama dangaus dievybė *dyeus ph2tēr („dangaus tėvas“, plg. skr. = IAST: dyaus – dangus, diena, skr. = IAST: pitar – tėvas, lot. Jupiter), svarbi buvo griausmų dievybė *trgwe welumai. Didikai buvo laidojami pilkapiuose (kurganuose), kartais ir su paaukotais šeimos nariais (sati). Žoržas Diumezilis iškėlė teoriją, kad jau praindoeuropiečiai buvo susiskirstę į žynių, karių ir valstiečių luomus. Ankstyvuoju bronzos amžiumi gamino grynosios bronzos dirbinius, žinojo sidabrą ir auksą.
Praindoeuropiečių istorijos atkūrimas ir jų protėvynės analizė ilgą laiką buvo sudėtinga dėl įvairių pseudoistorinių metodologijų ir nacionalistinių teorijų (pvz., „arijų rasė“, „Indija – tautų lopšys“), įvairių tautų siekio įrodyti savo išskirtinį giminingumą praindoeuropiečiams.
Dabar plačiausiai akademinėje terpėje yra Kurganų hipotezė, kurios autorė yra Marija Gimbutienė. Pasak jos, praindoeuropiečiai buvę klajoklių gentimi, klajojusia Ponto-Kaspijos stepėje. Prisijaukinę arklius, jie pradėjo ekspansiją ir įsiveržė į Europą (tai siejama su virvelinės keramikos kultūra), kurioje tuo metu gyveno matriarchalinės taikių žemdirbių gentys, ir ją užkariavo. Kita dalis patraukė į pietryčius ir pasiekė Vidurinę Aziją, iš jos – Iraną ir Indiją.
Kita, skeptiškiau vertinama hipotezės yra Armėnijos hipotezė, teigianti, kad praindoeuropiečiai gyveno Armėnijos kalnyne. Colin Renfrew pristatė Anatolijos hipotezę, pagal kurią praindoeuropiečiai jau nuo 7 tūkstantmečio pr. m. e. taikiais būdais kėlėsi į Europą keliomis bangomis. Indijos teorija yra populiariausia tarp Indijos nacionalistų, kurie teigia, kad indoeuropiečiai yra kilę iš Indijos, o sanskritas yra pirminė jų kalba; ši teorija teigia Indo slėnio civilizaviją buvus indoeuropietišką. Indoeuropiečių kilmės paleolitinio tęstinumo teorija teigia praindoeuropiečius gyvenus Europoje jau paleolite.