Ylava (Bagrationovskas)

Šis straipsnis apie buv. Prūsų Ylavą. Apie buv. Vokiečių Ylavą skaitykite straipsnyje Ylava (Lenkija).

Ylava (arba Prūsų Ylava, Yluva; sen. prūs. Ylawa, Ylowa, vok. Preußisch Eylau, nuo 1946 m. Bagrationovskas, rus. Багратионовск) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities pietvakarinėje dalyje, prie sienos su Lenkijos Respublika, 48 km nuo Kaliningrado. Bagrationovsko rajono centras. Ylavos geležinkelio stotis, mėsos kombinatas.^[3]

Ylava rus. Багратионовск vok. Preußisch Eylau



Ylava 54°23′13″š. pl. 20°38′24″r. ilg. / 54.387°š. pl. 20.640°r. ilg. / 54.387; 20.640 (Ylava (Bagrationovskas))

Laiko juosta: (UTC+2)

Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Bagrationovsko rajonas

Įkūrimo data	1336 m.

Gyventojų (2021)	6 411

Pašto kodas	238420
Vikiteka	Ylava

Kirčiavimas	Ylavà,^[1] Prū́sų Ylavà, Bagratiònovskas^[2]

Istorija

Įkurtas 1325 m. kryžiuočių užkariautos prūsų pilies vietoje pastačius atraminę pilį tolesnei Teutonų ordino ekspansijai į baltų kraštus. 1325 m. minima kaip Prische Ilaw, 1343 m. – Ilawia, 1492 m. – Eilaw.^[4] 1348 m. Balgos komtūras suteikė miestelio teises, tačiau 1455 m. beveik visas miestelis sudegė. 1514 m. suteikta turgaus teisė, o 1585 m. hercogas Georgas Fridrichas suteikė miesto teises. 1520 m. ir 1525 m. miestą buvo užėmę lenkai.

1807 m. vasario 7–8 d. prie miesto įvyko Ylavos mūšis tarp Prancūzijos, vadovaujamų Napoleono Bonaparto ir sąjunginių Prūsijos karalystės bei Rusijos imperijos kariuomenių. Nugalėjęs mūšyje Napoleonas 10 dienų gyveno Landsbergo (dabar Centrinė) gatvėje. 1856 m. šiam mūšiui atminti pastatytas paminklas.

1819 m. Prūsų Ylava tapo apskrities centru. 1822 m. čia lankėsi lietuvių etnografas Eduardas Gizevijus. Dešimt kilometrų nuo miesto, ant Prūsos upės kranto piliakalnio stovėjo prūsų pilis. Tai – Prūsų sukilėlių vado Herkaus Manto gimtinė Besleda.

1866 m. nutiestas geležinkelis iš Karaliaučiaus į Bartuvą. 1914 m. rugpjūtį prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui miestą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1945 m. vasario 10 d. miestą užėmė Sovietinė armija, 1946 m. vietiniai gyventojai deportuoti i Vokietiją, vietoje jų atvežti persikėlėliai iš Baltarusijos, Ukrainos, Stalingrado ir Centrinės Rusijos. 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku miestas pavadintas 1807 m. Ylavos mūšio dalyvio Petro Bagrationo vardu.

Savivalda

1348 m. Balgos komtūras suteikė miestelio teises, tačiau 1455 m. beveik visas miestelis sudegė. 1514 m. suteikta turgaus teisė, o 1585 m. hercogas Georgas Fridrichas suteikė Liubeko miesto teises. Nuo 1819 m. 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis Prūsų Ylavos apskrities centras.^[5]

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1939 m. ir 2021 m.

1939 m.^sur.

1945 m.

2000 m.

2005 m.

2021 m.

7 485

200

7 400

6 900

6 411

Ekonomika

Bagrationovske veikia šaldymo ir prekybos įrenginių gamykla, baldų fabrikas, malūnas, kitos žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir maisto pramonės įmonės.

Šaltiniai

↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 46
↑ Ylava (Bagrationovskas). Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 576
↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Ylavos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 763 psl.

Nuorodos

Georg Dehio, Handbuch der Deutschen Kunstdenkmäler, neu bearb. von Ernst Gall, Deutschordensland Preussen, unter Mitw. von Bernhard Schmid und Grete Tiemann, München; Berlin, Deutscher Kunstverlag, 1952
Handbuch der historischen Stätten, Ost – und Westpreussen, hrsg. von Erich Weise, Stuttgart, Kröner, 1981, ISBN 3-520-31701-X (unveränd. Nachdr. d. 1. Aufl. 1966)
Andrzej Rzempołuch, Przewodnik po zabytkach sztuki dawnych Prus Wschodnich, Olsztyn, Remix, 1992, ISBN 83-900155-1-X
Dehio-Handbuch der Kunstdenkmäler West – und Ostpreussen. Die ehemaligen Provinzen West – und Ostpreussen (Deutschordensland Preussen) mit Bütower und Lauenburger Land, bearb. von Michael Antoni, München; Berlin, Dt. Kunstverl., 1993, ISBN 3-422-03025-5
Juri Iwanow, Königsberg und Umgebung, Dülmen, Laumann-Verl., 1994, ISBN 3-87466-185-7
Anatolij Bachtin, Gerhard Doliesen, Vergessene Kultur. Kirchen in Nord-Ostpreussen. Eine Dokumentation, 2. Aufl., Husum, Husum, 1998, ISBN 3-88042-849-2
Jarosław Komorowski, Pruska Iława. Spotkania z Zabytkami, Nr 7/2007 ISSN 0137-222X
Vadim Kurpakov, Kaliningradskaja oblast. Putevoditel, Kaliningrad, Terra Baltika, 2007, ISBN 978-5-98777-012-2

[1] Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[3] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 46

[4] Ylava (Bagrationovskas). Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 576

[5] Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Ylavos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 763 psl.

[3]

[1]

[2]

[4]

[5]