Poznanės didžioji kunigaikštystė
Poznanės didžioji kunigaikštystė (vok. Großherzogtum Posen, lenk. Wielkie Księstwo Poznańskie) – Prūsijos karalystės pusiau autonominė provincija, įkurta 1815 m. po Napoleono karų. Administracinis centras – Poznanė.
| Poznanės didžioji kunigaikštystė vok. Großherzogtum Posen lenk. Wielkie Księstwo Poznańskie | |||||
| Prūsijai pavaldi teritorija | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Poznanė | ||||
| Kalbos | lenkų, vokiečių | ||||
| Valdymo forma | absoliutinė monarchija | ||||
| Didysis kunigaikštis | |||||
| 1815–1840 | Frydrichas Vilhelmas III | ||||
| 1840–1848 | Frydrichas Vilhelmas IV | ||||
| Gubernatorius | |||||
| 1815–1830 | Antanas Henrikas Radvila | ||||
| 1830–1841 | Eduard Heinrich Flottwell | ||||
| 1841–1848 | Adolf Heinrich von Arnim-Boitzenburg | ||||
| Era | XIX a. | ||||
| - Įkurta (Vienos kongresas) | 1815 m. birželio 9 d. | ||||
| - Didžiosios Lenkijos sukilimas | 1848 m. kovo 19 d. | ||||
| - Autonomija panaikinta | 1848 m. gruodžio 5 d. | ||||
| Gyventojai | |||||
| - 1848 | 1 350 000 | ||||
| Šiuo metu priklauso: |  Lenkija
| ||||
.svg)
Ją sudarė teritorijos, kurias Prūsija aneksavo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Pagal Vienos kongreso susitarimus provincija turėjo turėti tam tikrą autonomiją, tačiau iš tikrųjų ji buvo pavaldi Prūsijai. 1848 m. kovą Didžiojoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas, tačiau gegužę jis buvo numalšintas, o Didžioji kunigaikštystė faktiškai panaikinta. 1849 m. vasario 9 d. teritorija oficialiai pervadinta į Poznanės provinciją.
Istorija
redaguoti
Istorinės aplinkybės
redaguotiIš pradžių ši teritorija priklausė Abiejų Tautų Respublikai, tačiau per padalijimus ją pamažu atėmė Prūsija. Per pirmąjį padalijimą 1772 m. Prūsija aneksavo tik Notecės apygardą – dalį palei Notecės upę. Likusią dalį pridėjo per antrąjį padalijimą 1793 m., tačiau per 1794 m. Kosciuškos sukilimą trumpam prarado valdžią.
Iš pradžių teritorija buvo administruojama kaip Pietų Prūsijos provincija. Lenkai buvo pagrindiniai Napoleono Bonaparto sąjungininkai Vidurio Europoje, dalyvavo 1806 m. Didžiosios Lenkijos sukilime ir tiekė karius jo kampanijoms. Prūsijai pralaimėjus Prancūzijai, 1807 m. Tilžės sutartimi buvo sukurta Varšuvos kunigaikštystė, kuriai priklausė teritorijos aplink Poznanę.
1815–1830 m.
redaguotiPagal Vienos kongresą, pradėtą vykdyti po Napoleono nuvertimo 1815 m., dalis Prūsijos teritorijos, atplėštos nuo ATR, atiteko Rusijos imperijai. Iš likusios dalies turėjo būti sukurta Poznanės didžioji kunigaikštystė, kuri turėjo būti nominaliai autonominė Hohencolernų dinastijos valdoma provincija su „laisvo lenkų tautos, kultūros ir kalbos vystymosi“ teisėmis ir nepriklausė Vokietijos sąjungai. Iš pradžių Didžiajai kunigaikštystei turėjo priklausyti Kulmas ir Torunė, tačiau Prūsija šio Vienos kongreso pažado nepaisė. Antanas Henrikas Radvila buvo paskirtas provincijos gubernatoriumi, tačiau faktiškai Prūsija administracinę valdžią regione suteikė provincijos aukštesniajam prezidentui prūsui Joseph Zerboni di Sposetti.[1]
Pirmaisiais provincijos gyvavimo metais Prūsijos pareigūnai sumažino lenkų galimybes įgyti išsilavinimą ir naudotis teismų sistema, o germanizaciją įvardijo kaip aukštesnės kultūros pranašumą prieš žemesnę. Po 1824 m. buvo paskubėta germanizuoti mokyklų sistemą, o vyriausybė atsisakė įsteigti lenkų universitetą Poznanėje. Lenkų politikai protestavo prieš šią politiką, buvo įkurta slapta patriotinė lenkų organizacija „Dalgininkų draugija“ (Towarzystwo Kosynierów). Į lenkų pasipriešinimo veiklą sureagavo Berlynas, kur vyko teismo procesas dėl Didžiosios kunigaikštystės lenkų ryšių su lenkais iš Rusijos valdomos Lenkijos Kongreso karalystės.[2]
1830–1840 m.
redaguoti1830–1831 m. sukilimą Kongresinėje Lenkijoje prieš Rusijos imperiją labai rėmė Poznanės Didžiosios kunigaikštystės lenkai. Vėliau Prūsijos administracija, vadovaujama gubernatoriaus Eduardo Heinricho Flotvelio, žinomo dėl savo antilenkiškų pažiūrų, įvedė griežtesnę represijų prieš lenkus sistemą.[1] Prūsijos valdžia bandė išstumti lenkus iš administracijos, kad susilpnintų lenkų bajoriją, išpirkdama jos žemes, o po 1832 m. lenkų kalbos vaidmuo švietime buvo smarkiai slopinamas. Buvo panaikinta lenkų bajorų dominuojama žemės savivalda, vietoj jos Prūsijos valstybė skyrė komisarus. Vienuolynus ir jų turtą konfiskavo valdžia.[1] Panaikinta gubernatoriaus (Statthalter) pareigybė. Vykdoma institucijų ir švietimo germanizacija, vokiečiai buvo siunčiami kolonizuoti teritorijos žemes.[3]
1840–1846 m.
redaguoti
1840 m. rugsėjo 11 d. Prūsijos karalius surengė audienciją iš Poznanės atvykusiems deputatams. Grafas Edvardas Račinskis visų Poznanės didžiosios kunigaikštystės Seimo lenkų vardu pateikė skundą dėl 1815 m. suteiktoms garantijoms prieštaraujančių lenkų represijų ir diskriminacijos. Jis kaltino Prūsijos valdžią, kad ši pašalino lenkų kalbą iš valstybinių institucijų, teismų ir mokyklų, taip pat išbraukė Lenkijos istoriją iš mokyklinio mokymo ir vietoj ankstesnio pavadinimo „Poznanės didžioji kunigaikštystė“ įvedė pavadinimą „Poznanės provincija“. Jis taip pat kaltino valdžią, kad iš Didžiosios kunigaikštystės antspaudų ir emblemų ištrynė lenkų erelį ir kad lenkai buvo išvaryti iš pareigų, pakeičiant juos prūsais arba užsienyje gimusiais vokiečių tautybės asmenimis. Kai lenkų tautybės žemės savininkai parduodavo žemę, ją dažnai pirkdavo tam, kad perparduotų vokiečių tautybės kolonistams. Prūsijos karalius atmetė skundą; jis visiškai pritarė Lenkijos teritorijų germanizacijai, tačiau manė, kad tai reikia daryti kitais metodais, ir 1841 m. gegužę nusprendė paskirti Eduardą Heinrichą Flotvelį Saksonijos provincijos, kuriai priklausė didelės teritorijos, 1815 m. aneksuotos nuo Saksonijos karalystės, aukštesniuoju prezidentu. Didžiosios kunigaikštystės gubernatoriaus postas atiteko valstybės veikėjui Adolfui Heinrichui fon Arnimui-Boicenburgui.
1846 m. neramumai
redaguotiPrieš 1848 m. provincijoje sustiprėjo represijos, buvo sustiprinta cenzūra, atvyko daugiau vokiečių tautybės kolonistų.[4] Buvo surengtos didelės patriotinės demonstracijos, skirtos Lenkijos demokratinės draugijos nario Antonio Babinskio atminimui. Jis buvo sužeistas, kai jį bandęs sulaikyti prūsų žandaras įsivėlė į muštynes. Tada Babinskis buvo suimtas, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Poznanėje. 1847 m. vasario mėn. įvykdytą viešą egzekuciją lydėjo viešas gedulas. Jo krauju permirkęs rūbai ir kiti daiktai buvo išdalyti kaip nacionalinės relikvijos. Policija persekiojo jo atminimui skirtų renginių dalyvius. Tuo pat metu augo lenkų ir vokiečių kaimo gyventojų tautinė savimonė. Du trečdaliai Didžiosios kunigaikštystės gyventojų (daugiausia centre, pietuose ir rytuose) save laikė lenkais, o trečdalis – vokiečiais. Reaguojant į Prūsijos valdžios vykdomą germanizacijos politiką ir represijas, stiprėjo antiprūsiškos nuotaikos, o revoliucinė organizacija „Plebėjų sąjunga“ (Związek Plebejuszy) įgavo vis didesnį mastą.[4]
1848 m. Frankfurto parlamentas ir sukilimas
redaguotiPer 1848 m. Tautų pavasarį Frankfurto parlamentas bandė padalyti Poznanės didžiąją kunigaikštystę į dvi dalis: Poznanės provinciją, kuri būtų buvusi prijungta prie būsimos suvienytos Vokietijos, ir Gniezno provinciją, kuri būtų likusi už Vokietijos ribų, tačiau dėl lenkų parlamentarų protesto šie planai žlugo ir Didžiosios kunigaikštystės vientisumas buvo išsaugotas. 1848 m. kovo mėn. prasidėjo ginkluotas sukilimas prieš Prūsijos valdžią regione, tačiau gegužę buvo numalšintas. 1848 m. gruodžio 5 d. Prūsijos konstitucijoje Poznanės didžioji kunigaikštystė nebuvo paminėta ir oficialiai buvo laikoma panaikinta. 1849 m. vasario 9 d. Prūsijos administracija teritoriją pervadino į Poznanės provinciją. Nepaisant to, teritorija formaliai liko už Vokietijos ribų iki pat Vokietijos sąjungos iširimo ir Šiaurės Vokietijos sąjungos įkūrimo 1866 m., o Prūsijos karaliai iki pat Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II tebeturėjo Poznanės didžiojo kunigaikščio titulą.
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 Historia. Encyklopedia Szkolna. Warszawa 1993. P. 670
- ↑ "Lands of Partitioned Poland 1795–1918" Piotr Stefan Wandycz Washington University Press 1974
- ↑ Historia 1789–1871 Page 255. Anna Radziwiłł and Wojciech Roszkowski.
- ↑ 4,0 4,1 Historia 1789–1871 P. 278. Anna Radziwiłł, Wojciech Roszkowski.
Šaltiniai
redaguoti- Robert Alvis, Religion and the Rise of Nationalism: A Profile of an East-Central European City, Syracuse 2005
- Gazeta Wielkiego Księstwa Poznańskiego
- Konstanty Kościnski, Przewodnik pod Poznaniu i Wielkim Księstwie Poznańskiem, Poznań 1909
- T. Dohnalowa, Z dziejów postępu technicznego w Wielkopolsce w pierwszej połowie XIX wieku, in: S.Kubiak, L.Trzeciakowski (ed.), Rola Wielkopolski w dziejach narodu polskiego
- F. Genzen, Z.Grot, F.Paprocki, Zabór pruski w Powstaniu Styczniowym. Materiały i dokumenty, Wrocław-Warszawa-Kraków 1968
- B. Grześ, Jerzy Kozłowski, A. Kramarski, Niemcy w Poznańskiem wobec polityki germanizacyjnej 1815–1920, Poznań 1976
- Witold Jakóbczyk, Przetrwać nad Wartą 1815–1914. Dzieje narodu i państwa polskiego, vol. III-55, Krajowa Agencja Wydawnicza, Warszawa 1989
- Witold Jakóbczyk, Studia nad dziejami Wielkopolski w XIX w., vol.I-III, Poznań 1951–1967
- Witold Jakóbczyk, Wielkopolanie XIX w., Poznań 1969
- Witold Jakóbczyk, Wielkopolska. Wybór źródeł, t. I 1815–1850, Wrocław 1952
- T. Klanowski, Germanizacja gimnazjów w Wielkim Księstwie Poznańskim i opór młodzieży polskiej w latach 1870–1814, Poznań 1962
- Czesław Łuczak, Życie społeczno-gospodarcze w Poznaniu 1815–1918, Poznań 1965
- K. Malinowski, X wieków Poznania, Poznań-Warszawa 1956
- Witold Molik, Kształtowanie się inteligencji wielkopolskiej w Wielkim Księstwie Poznańskim 1840–1870, Warszawa-Poznań 1979
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |