Povilas Morkūnas (1914)

Povilas Morkūnas (kovos vardai Ežerietis, Drakas, Rimantas; 1914 m., Zbaras, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis1953 m. birželio 19 d., Ragaičiai, Kelmės apskritis) – Lietuvos partizanas, kapitonas.

Biografija

redaguoti

Gimė 1914 m. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį. Į pasipriešinimo kovą įsitraukė pirmosiomis sovietinės okupacijos dienomis. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas.

1948 m. pradėjus organizuoti Prisikėlimo apygardą, P. Morkūnui buvo pavesta užmegzti ryšį su Povilo Lukšio rinktine (1948 m. kovo 5 d. pavadinta Maironio vardu). Kadangi čia trūko pareigūnų, P. Morkūnas buvo paskirtas jos vadu. Per šią rinktinę ėjo keliai pas Aukštaitijos partizanus. Jau balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardai priklausančiu „Aušros“ būriu, vadovaujamu Broniaus Karbočiaus-Bitės, ir Voverės rinktine, kuri veikė šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Daugiau nei metus vadovavęs rinktinei, 1949 m. rugpjūčio 1 d. P. Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Tas pareigas jis ėjo dvejus sunkius (iki 1951 m. rugpjūčio 1 d.). Daug dėmesio skyrė organizaciniams reikalams, spaudai. Partizanų archyvuose yra išlikę jo pasirašytų padėkų, dovanojimo įrašų apygardos leidžiamuose leidiniuose. Prisikėlimo apygardos teritorijoje ilgą laiką buvo J. Žemaičio vadavietė, todėl P. Morkūnas ne tik dažnai bendravo su J. Žemaičiu bei kitais Sąjūdžio vadovais, bet ir rūpinosi jų apsauga.

Susidarius kritiškai padėčiai Jūros srityje, 1951 m. birželio 30-liepos 2 d. Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis, Jūros srities vadas Antanas Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas. Pasitarime nutarta nuo rugpjūčio 1 d. P. Morkūną paskirti Jūros srities vadu. 1952 m. gegužės 20 d. P. Morkūnas tapo Kęstučio apygardos vadu – tai buvo paskutinės jo pareigos.

1952 m. Kęstučio apygardoje dar veikė 180 partizanų, o 1953 m. – jau tik 23. Tais metais vienas po kito žuvo ar buvo suimti aukščiausi Sąjūdžio pareigūnai: srities vadas A. Bakšys, LLKS tarybos prezidiumo visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila, suimtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis. Apygardos štabe faktiškai dirbo dviese – P. Morkūnas ir štabo viršininkas Jonas Vilčinskas-Algirdas (jam žuvus – Stasys Zinkevičius). Nepaisant netekčių iki pat 1953 m. balandžio mėn. buvo spausdinamas „Laisvės varpas“, atsišaukimai, kreipimaisi.

1953 m. kovo mėn. per suimtus partizanus MGB pavyko laiškais užmegzti ryšį su P. Morkūnu. Birželio 19 d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Ragaičiuose (Kelmės apskritis) ir surengtoje pasaloje žuvo. Kartu žuvo Kęstučio apygardos štabo narys S. Zinkevičius-Algimantas. Pasalą išgyveno tik Juozas Dobrovolskis-Ramūnas, nes buvo toliau nuo agentų. Faktiškai apygarda liovėsi egzistuoti, nors pavieniai partizanai dar veikė iki pat 1957-1958 m.[1]

Pripažinimas

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. „POVILAS MORKŪNAS-EŽERIETIS, DRAKAS, RIMANTAS“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2004-01-30. Nuoroda tikrinta 2015-01-22.