Šis straipsnis apie Popiežių Šventąjį Pijų X. Apie kitus popiežius vardu Pijus skaitykite straipsnyje Popiežius Pijus. Apie asmenis, turinčius vardą Pijus skaitykite straipsnyje Pijus.
Tikrasis vardas – Giuseppe Melchiorre Sarto. Gimė 1835 m. birželio 2 d., Riesi miestelyje, netoli Venecijos. Giuseppe anksti neteko tėvo. Baigęs pradinę mokyklą, privačiai mokėsi lotynų kalbos pas kunigą Don Titą Fusaronį, vėliau studijavo Castelfranco Veneto gimnazijoje. Nuo 1850 m. mokėsi Paduvos seminarijoje. Kunigu įšventintas 1858 m. 1884 m. paskirtas Mantuvos vyskupu. 1893 m. tapo Venecijos arkivyskupu ir kardinolu. 1903 rugpjūčio 4 d. išrinktas popiežiumi, pasirinko Pijaus X vardą. Tapęs popiežiumi reformavo Romos kuriją, 1904 m. pradėjo sisteminti bažnytinę teisę, atnaujino katekizmą, brevijorių, mišiolą, leido vaikams nuo 7 metų priimti šv. Komuniją. 1905 m. Prancūzijoje Bažnyčią atskyrus nuo valstybės, 1906 m. išleido enciklikąVehementernos ir nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija. 1907 m. į Draudžiamųjų knygų sąrašą įtraukė J. Ambraziejaus 1906 m. išleistą knygą Trumpas Rymo katalikų katekizmas. Tai – vienintelė į šį sąrašą įtraukta lietuviška knyga. 1909 m. įsteigė Popiežiškąjį Biblijos institutą. Pasmerkė modernizmą, jį pavadindamas visų erezijų sinteze ir įvedė antimodernistinę priesaiką, kuri 1967 m. buvo pakeista tikėjimo išpažinimu. 1910 m. išleido apaštališkąjį laišką Notre Charge Apostolique, kuriuo pasmerkė politinį ir socialinį modernizmą. Rėmė esperantininkus. Mirė 1914 m.[1]
Socialinių santykių ir bažnytinės drausmės srityje jis buvo tvirtos rankos šalininkas. 1905 m. Prancūzijos parlamentui priėmus įstatymą dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, paaštrėjo Vatikano ir Prancūzijos santykiai. Pijus X ir jo aplinka atkreipė ypatingą dėmesį į naują modernizmo kryptį filosofijoje ir religijoje, siekiančią atnaujinti katalikybės ideologiją, pritaikant jos turinį ir kalbą XX a. žmogaus protui. Apie reformą galvojo jau Leonas XIII, bet jo programa rėmėsi viduramžių
scholastinės filosofijos tradicijų atgimimu.
Modernistai ieškojo įkvėpimo šiuolaikinėje filosofijoje. Pijus X nenutolo nuo savo pirmtako programos ir 1907 m. rugsėjo 8 d. iškilmingai pasmerkė modernistus. Vatikanas ėmė rūsčiai persekioti bet kurį bažnyčios tarną, bent žodžiu teigiamai užsiminusį apie modernizmą. Popiežiaus iniciatyva buvo sukurta speciali organizacija, rinkusi informaciją, kurios pagrindu bažnyčios inkvizicija baudusi įtariamuosius „naujuosius eretikus“. Pijaus X mirtis ir Pirmojo pasaulinio karo pradžia pristabdė šį bažnyčios posūkį link viduramžių inkvizicijos metodų, tačiau Vatikano įstaigų kova su bandymais padaryti katalikybės esmę ir struktūrą šiuolaikiška tęsėsi iki pat II Vatikano susirinkimo (1962–1965).
Pijaus X, aktyviai kovojusio prieš modernizmą, vardu yra pasivadinusi opozicinė Vatikanui Šv. Pijaus X brolija, kurią įkūrė Marselio Romos katalikų arkivyskupas Marcel Lefebvre. Ji nepripažįsta II Vatikano susirinkimo įvestų naujovių. Nuo 1995 m. brolija veikia ir Lietuvoje (įsteigtas Šv. Kazimiero prioratas, koplyčia Kaune ir kt.).
↑Algirdas Jurevičius. Pijus X (Pius X). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 221 psl.
Vikiteka
Popiežius