Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ponto graikai (gr. Πόντιοι, Ελληνοπόντιοι – 'jūriniai graikai') – graikai, nuo seno gyvenantys Ponte – Juodosios jūros (nuo seno žinomos tiesiog kaip Πόντος 'jūra') pakrantėse bei Ponto kalnų papėdėse. Vėliau dalis Ponto graikų pasitraukė į Rytų Anatoliją, Kaukazą ir dar vadinami Kaukazo graikais. Juodosios jūros šiauriniuose krantuose (Kryme, Ukrainoje, pietų Rusijoje) gyvenantys graikai dar vadinami Šiaurės Ponto graikais. Iš esmės prie Ponto graikų priskirtini ir urumai – turkiškai (arba kita vietos kalba) kalbantys stačiatikiai.

Ponto graikai XX a. pr.

Ponto graikai vartoja atskirą graikų kalbos atšaką – Ponto graikų tarmę (ji turi daug panašumų su Bizantijos graikų kalba, bet patyrė ženklias aplinkinių kalbų įtakas).

Sofijos soboras (Trabzonas)

Dėl dabar sparčiai vykstančio Ponto graikų maišymosi tiek su aplinkinėmis tautomis, tiek su Graikijos graikais, tikslus jų skaičius nežinomas. Daugiausia Ponto graikų palikuonių (240–400 tūkst.) gyvena pačioje Graikijoje (Atėnuose, Vakarų Trakijoje, Graikijos Makedonijoje), kurie 19141923 m. buvo priversti bėgti iš Turkijos dėl kilusio Graikijos-Turkijos karo bei tautinių mažumų persekiojimų. ~4500 Ponto graikų tebėra išlikę pačioje Turkijoje (Trabzone, Rizėje, Sakarjos ile), bei keliasdešimt tūkstančių graikų-musulmonų. Rusijoje gyvena beveik 98 tūkst. graikų (Stavropolio, Kransnodaro kraštuose), 91 tūkst. Ukrainoje (daugiausia Donecko srityje), 15 tūkst. Gruzijoje, 12 tūkst. Kazachstane, 10 tūkst. Uzbekistane. Taip pat daug Ponto graikų gyvena išeivijoje JAV, Australijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir kitur.

Graikų kolonijos prie Juodosios jūros

Nuo IX a. pr. m. e. graikai ėmė steigti savo kolonijas Juodosios jūros pakrantėse – Taurijoje, Trapezunde, Sinopėje, Kolchidėje ir kitur. Daugelis jų vertėsi prekyba. 281 m. pr. m. e. Mitridatas I įsteigė Ponto karalystę, kuri vėliau aprėpė ne tik visas graikų kolonijas Juodosios jūros pakrantėse, bet ir didelę dalį Mažosios Azijos. 65 m. pr. m. e. karalystę užkariavo romėnai, tačiau ji išlaikė savivaldą kaip Romos vasalė (Bosporo karalystė Kryme). Tačiau IV a. Krymą užėmė hunai, o iki VI a. visas Pontas įtrauktas į Rytų Romos sudėtį. Iš Ponto kilo Komeninų dinastija, 10821185 m. valdžiusi Rytų Romą (Bizantiją) ir sėkmingai ją gynusi nuo seldžiukų antpuolių. 1204 m. kryžininkams užėmus Konstantinopolį, Ponte įsikūrė Trapezundo imperija, bandžiusi atkariauti Juodosios jūros pakrantes (jai pavyko užimti dalį Krymo). Po daugiau nei 250 metų gyvavimo, Trapezundą 1461 m. užėmė Osmanų imperija, o po keleto metų palaužė vietos graikų pasipriešinimą. Valdant osmanams, daug buvusių Ponto graikų didikų, dvasininkų susigiminiavo su įtakingomis Rusijos, Gruzijos, Persijos šeimomis, o žemvaldžiai, valstiečiai ėmė turkėti, daugelis priėmė islamą, krikščionybę praktikavo buitiniame lygmenyje. Vengdami osmanų persekiojimų ir nepriteklių, daug Ponto graikų persikėlė į Pietų Kaukazą, kur sudarė naują bendruomenę – Kaukazo graikus. Daug graikų persikėlė į rusų užimtą Karso sritį. Rusų-turkų karų metais daug Ponto graikų talkino rusams, todėl osmanai jais nepasitikėjo, taikė priespaudą.

Pasiūlyta Ponto respublikos vėliava

XX a. pr. byrant daugiatautei Osmanų imperijai ir įsigalint turkų tautininkams „jaunaturkiams“, daugelis tautinių mažumų, ypač krikščioniškų, buvo kaltinamos talkininkavimu Rusijai, todėl prasidėjo tautiniai valymai, dažnai užsibaigdavę masinėmis žudynėmis. 1916 m. Rusija užėmė Trabzoną ir siekė įsteigti marionetinę Ponto respubliką, tačiau baigiantis I pasauliniam karui Rusija turėjo atsitraukti dėl šalyje kilusios bolševikinės revoliucijos. Pontą atgavę turkai bei kurdai ėmėsi prievartos prieš vietos graikus, todėl daug jų stojo į ginkluotą pasipriešinimą arba traukėsi į užsienį. 1913–1922 m. nužudyta nuo 450 iki 750 tūkst. Turkijos graikų, daugiausia gyvenusių Ponte. 1923 m. Lozanos sutartimi buvo sutarta, kad Turkija ir Graikija turi apsikeisti gyventojais (graikai persikelti į Graikiją, turkai – į Turkiją). Todėl dauguma Ponto graikų persikėlė į Graikiją ar kitur į užsienį, o likę daugiausia visiškai suturkėjo. Dėl bolševikų revoliucijos didelė dalis Rusijos graikų taip pat pasitraukė į išeiviją. TSRS laikais ~100 tūkst. Ponto graikų iš Kaukazo, Pietų Rusijos, Ukrainos buvo ištremta į Vidurinę Aziją (daugiausia Kazachstaną ir Uzbekistaną).

Dėl savo atskirties nuo likusios Graikijos, Ponto graikai buvo išlaikę savitą kultūrą – išskirtines dainavimo, šokio tradicijas.