Politinė sociologija

Politinė sociologija yra sociologijos šaka tirianti socialines jėgos paskirstymo visuomenės viduje ir tarp jų priežastis ir pasekmes, taip pat socialiniais bei politiniais konfliktais, vedančiais į jėgos paskirstymą. Politinė sociologija tiria nepolitines politikos determinantes bei nepolitines politinių institucijų ištakas. Tarp politinės sociologijos tyrimo objektų yra revoliucijų ir režimų pasikeitimo priežasčių analizė, rinkėjų elgesio demokratinėse valstybėse tyrimai. Politinė sociologija domisi ir politinėmis partijomis kaip socialinėmis struktūromis ir ryšiais tarp partijos narių ir lyderių (pvz., Roberto MichelsoVarinis oligarchijos dėsnis“), partijų atsiradimu ir kaita, politiniu žmonių elgesiu.

Pagal savo istorinę kilmę politinė sociologija išsirutuliojo iš sociologijos, jai diferencijuojantis. Politinė sociologija ir toliau vystosi dviejų mokslų – sociologijos ir politologijos – sandūroje kaip tarpdisciplininis mokslas. Politinės sociologijos ištakas galima rasti XIX a. pabaigoje, o M. Weber jau laikomas politinės sociologijos klasiku.

Pagrindinis politinės sociologijos dėmesys skiriamas valstybės, institucijų, kurios turi legitimią jėgą tam tikroje teritorijoje bei didžiausią vientisą valdžios koncentraciją visuomenėje, aprašymui, analizei ir aiškinimui. Politinės sociologijos tyrimo laukas apima politinę sistemą bei galbūt ir kiek daugiau. Jei politikos mokslas daugiausia domisi vyriausybės sąranga, viešojo administravimo mechanizmais, tokiomis formaliomis politikos sritimis kaip rinkimai, viešoji nuomonė, spaudimo grupės ir politinis elgesys, sociologinė politikos fenomeno analizė daugiau domisi ryšiais tarp politikų, socialinių struktūrų, ideologijos ir kultūros. Nors valstybė yra pagrindinis studijų objektas, tačiau politinė sociologija plačiau domisi jėgos šaltinių ir jėgos panaudojimo, valdžios ir įtakos visiems socialiniams konfliktams studijomis, įskaitant šeimą, draugų grupes, klubus, vietines bendruomenes.