Pirmasis opijaus karas

(Nukreipta iš puslapio Pirmasis Opiumo karas)

Pirmasis opijaus karas18391842 m. vykęs karas tarp Didžiosios Britanijos ir Kiniją tuo metu valdžiusios Čingų dinastijos.[1] Įtampa tarp abiejų pusių kilo Kinijos valdžiai bandant sustabdyti britų į šalį gabenamą opijų. Tai peraugo į karinius veiksmus, kuriuose išryškėjo aiškus Didžiosios Britanijos pranašumas. Karas baigėsi Kinijos kapituliacija ir pasirašyta Nankino sutartimi, pagal kurią britams atiteko Honkongas ir suteiktos geresnės sąlygos toliau vykdyti prekybą su Kinija.

Britų karinis laivas Nemesis (tolumoje dešinėje) mūšio 1841 m. sausį metu naikina kinų džonkas.

PriežastysKeisti

 
Kinijos administracija naikina iš britų 1839 m. konfiskuotą opijų.

Britų pirkliai (daugiausiai Rytų Indijos kompanija) aktyvią prekybą su Kinija pradėjo XVII a. antroje pusėje. Paklausiausios prekės, kurias britai pirko iš kinų, buvo arbata, šilkas ir porcelianas, už kurias apmokėdavo sidabru. Ilgainiui išryškėjo stiprus prekybos disbalansas – britai iš Kinijos pirko daug, bet mažai britiškų prekių buvo paklausios Kinijoje. Situacija pradėjo keistis nuo 1773 m., kada Rytų Indijos kompanija užsitikrino vienvaldę opijaus produkcijos kontrolę Bengalijoje ir ėmėsi aktyvaus opijaus eksporto į Kiniją. Opijaus vartojimas Kinijoje jau lig tol turėjo ilgą istoriją, tačiau didesnė pasiūla ir išpopuliarėjęs būdas opijų rūkyti, padarė jį dar plačiau paplitusiu. Per porą dešimtmečių eksporto mastai išaugo nuo 60 iki 240 tonų, kol galiausiai 1796 m. Kinija, matydama neigiamą opijaus vartojimo poveikį visuomenei, importą uždraudė bei įvedė vartojimo apribojimus šalies viduje. Nepaisant to, didelis kiekis opijaus vis tiek buvo įvežamas kaip kontrabanda ir jo vartojimas nesiliovė. Pavyzdžiui, britai opijų atgabendavo iki Singapūro, iš ten perpardavinėtojai jį nugabendavo į netoli žemyninės Kinijos esančias salas, iš kurių mažesniais laivais kontrabandininkai opijų tiekdavo į šalies vidų.[2]

Į Kiniją patenkančio opijaus kiekis ir vertė toliau augo, todėl XIX a. pradžioje prekybos balansas pasikeitė į palankų britams, nes viršydavo iš Kinijos perkamos arbatos, porceliano ir kitų prekių vertę. Tai sukėlė dar didesnį susirūpinimą kinų valdžioje, buvo imtasi griežtesnių veiksmų sustabdyti opijaus patekimą į šalį ribojant britų pirklių veiklą bei darant diplomatinį spaudimą. 1839 m. balandį ir gegužę Kinija Guangdžou konfiskavo ir viešai sunaikino daugiau nei 20 000 dėžių su opijumi. Po šio veiksmo, Kinijos vadovybė leido toliau vykdyti prekybą, tačiau su sąlyga, kad opijus daugiau nebus įvežamas į šalį. Augant įtampai ir pirkliams atsisakant vykdyti kinų įsakymus, britai 1839 m. pabaigoje įsitvirtino dabartinio Honkongo teritorijoje ir pradėjo susišaudymą su Kinijos pajėgomis, taip pradėdami karą.[3][4]

EigaKeisti

1840 m. pradžioje D. Britanija iš Indijos prie Kinijos krantų atsiuntė dideles karinio jūros laivyno pajėgas, kurios atgabeno reikalavimą Kinijos imperatoriui atlyginti britams sukeltą žalą. Taip pat buvo minima, kad Kinijos valdžia turi teisę kontroliuoti opijaus vartojimą šalies viduje, bet nesugebėdami to padaryti neturėtų kaltės versti užsienio prekybai. Britų pajėgoms, po kelių mūšių tų pačių metų vasarą, įrodžius savo pranašumą buvo pradėtos derybos su regiono valdžia ir 1841 m. pradžioje pasiektas susitarimas, kad Kinija Britanijai perleis Honkongo kontrolę, sumokės kompensaciją už žalą ir atnaujins prekybos ryšius. Tokios sąlygos netenkino Kinijos imperatoriaus, todėl 1841 m. vasarą kariniai veiksmai vėl atsinaujino, daug žalos buvo padaryta Guangdžou miestui, užimtas Siamenas, Džoušanas, Ningbo. Po britų pajėgų pastiprinimo 1842 m. pradžioje, prieš jas neatsilaikė ir Šanchajus bei Džendziangas. Nors kinai ir atkakliai priešinosi, tačiau Čingų vyriausybė nesugebėjo organizuoti gynybos ir kapituliavo.[5][6]

RezultatasKeisti

 
Nankino sutarties pasirašymą vaizduojantis paveikslas.

Pagal 1842 m. rugpjūčio 29 d. suderėtą Nankino sutartį, Kinija Didžiajai Britanijai perleido Honkongo kontrolę ir pasižadėjo sumokėti 21 mln. dolerių kontribuciją. Taip pat atidarė prekybai su Didžiąja Britanija penkis uostus ir įvedė britams palankius muitus. Opijus sutartyje nebuvo paminėtas, todėl tęsėsi ankstesnė padėtis: Kinijos administracija opijų draudė ir varžė jo vartojimą šalies viduje, o britų pirkliai liko aktyviai įsitraukę į jo vežimą iš Indijos ir kontrabandą.[7]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Opijaus karai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 37-38 psl.
  2. Keay, J. (2009). China: A History. Basic Books, p. 455–464
  3. Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 368–369
  4. Fairbank, J. K., & Goldman, M. (2006). China: A New History. Harvard University Press, 198–199
  5. Keay, J. (2009). China: A History. Basic Books, p. 464–466
  6. Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 368–369
  7. Keay, J. (2009). China: A History. Basic Books, p. 466