Pigeon drop

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pigeon drop - sukčiavimo forma, kuomet auka (čia vadinama angl. pigeon 'karvelis') įtikinama atiduoti tam tikrą pinigų sumą kaip užstatą, kad vėliau gautų žymiai didesnę pinigų sumą ar vertingesnį objektą. Iš tikro viskas sutvarkoma taip, kad auka nieko vertingo negauna ir lieka be užstato.

Pavyzdys

Šiame pavyzdyje sukčiai veikia dviese. Vienas jų kokiu nors pretekstu gatvėje šalia kazino, banko ar kitos su didelėmis pinigų sumomis susijusios įstaigos kalbina žmones. Pavyzdžiui, klausinėja jų kelio, ar prašo pagalbos kokiu nors nereikšmingu klausimu. Svarbu, kad praeivis sustotų ir įsitrauktų į kažkiek ilgesnį pokalbį. Tuomet prieina antrasis sukčius ir suvaidina kad rado šalią jų nukritusią piniginę, klausia, ar ne jie pametė. Jei numatyta auka atsako, kad čia ne jos (kelio klausinėjęs bendrininkas, suprantama, taip pat sako, kad ne jo), sukčius atidaro piniginę ir išima didžiulę pinigų sumą, suvyniotą į popierių. Paskaičiavęs pasiūlo idėją visiems juos pasidalinti, tik prieš tai jis nueis į banką (kazino, ar koks bebūtų pastatas šalia) pasiklausti, ar niekas nepametė. Galimas variantas, kad siūlo pranešti radus tik piniginę, o pinigus pasidalinti. Arba iš pradžių nueis pažiūrėti ir jei neras savininko, tik tada pasidalins pinigus. Šiaip ar taip, jis nori iš abiejų kitų kažkokio užstato, kad kol suvaikščios, tie nedings su pinigais. Pokalbio metu kažkuriuo pretekstu duoda išimtus pinigus popieriuje palaikyti tai vienam, tai kitam pašnekovui, pavyzdžiui, kad turėtų laisvesnes rankas apžiūrėti, ar piniginėje daugiau nieko nebelikę. Kai vokelis atsiduria pas kelio klausinėjusį bendrininką, piniginės „radėjas“ nukreipia aukos dėmesį, pavyzdžiui, išsakydamas pasiūlymą ar kažko klausdamas. Tuo metu bendrininkas popieriuje esančius pinigus nepastebimai pakeičia tokio pat dydžio paprastų popieriaus lakštų pluoštu. Auka dažniausiai sutinka duoti užstatą, nes rasti pinigai paliekami jam. Žmogus galvoja, kad neturi ko prarasti, nes net jei radėjas, nuėjęs į banką, pabėgtų su užstatu, jam liktų žymiai didesnė rasta pinigų suma. Iš tiesų tuo metu jis teturi popieriaus lakštus. Sukčius su užstatais nebegrįžta, o jo bendrininkas kažkokiu pretekstu irgi atsiskiria (pavyzdžiui, pasisiūlo nueiti paieškoti ilgai negrįžtančio radėjo, arba pasiūlo tą padaryti aukai).