Pietinė oncila
| Leopardus guttulus | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
_-_Museo_Civico_di_Storia_Naturale_Giacomo_Doria_-_Genoa,_Italy_-_DSC02677.JPG) Pietinės oncilos iškamša | ||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||
 Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Leopardus guttulus Hensel, 1872 | ||||||||||||||
| Paplitimas | ||||||||||||||
 Pietinių oncilų natūralus, apytikslis paplitimo arealas Pietų Amerikos dalyje (pagal 2016 m. šaltinius) |
Pietinė oncila (Leopardus guttulus) – mažųjų kačių (Felinae) pošeimio Leopardus genties rūšis.
Paplitimas redaguoti
Natūraliai paplitusios tropinėje Pietų Amerikos žemyno dalyje: Pietų Brazilijoje, šiaurės Argentinos ir Paragvajaus srityse, rytinėse Andų pašlaitėse.[2]
Taksonomija redaguoti
Pietinę oncilą aprašė Vokiečių zoologas Reinholdas Henselis (Reinhold Hensel) 1872 m. Brazilijos Pietų Rio Grandės valstijoje ir pavadino ją Felis guttula. Ilgai buvo manyta, kad pietinė oncila yra dėmėtųjų kačių (Leopardus tigrinus) porūšis.[3] Tik 2013 m. ji buvo pripažinta kaip atskira rūšis.[4] Pietinė oncila gimininga Žofrua katei, su kuria kryžminasi Pietų Brazilijoje.[5][6]
Išvaizda ir elgesys redaguoti
Pietinė oncila panaši į ilgauodegę katę (Leopardus wiedii) ar ocelotą (Leopardus pardalis), tačiau už jį kiek mažesnė, laibesnio kūno sudėjimo. Kūno ilgis 38–59 cm, uodega 20–42 cm ilgio. Sveria 1,8-3,5 kg.[7] Kailis tankus, minkštas, rusvas, tamsesnis nei šiaurinių oncilų. Tačiau labai sunku atskirti šiaurinę ir pietinę oncilą vien pagal išvaizdą, nes abi rūšis turi daug variacijų.[4]
Nors gyvena ant žemės, puikiai laipioja medžiais. Maitinasi smulkiais žinduoliais, driežais, paukščiais, kurie sveria mažiau nei 100 g, bet kartais pietinių oncilų grobis sveria kilogramą.[8][4] Judrios daugiausia naktį. Jauni kačiukai murkia, suaugusios pietinės oncilos skleidžia trumpus, gurguliuojančius garsus. Dažniausiai veda vieną (kartais iki 4) jauniklį.
Kur ocelotų tankis didelis, pietinių oncilų populiacija retesnė. Ten, kur oceolų mažiau, yra galimybė atsirasti tankesnei mažesnių kačių, tokių kaip pietinė oncila, populiacijai. Oceoloto efektas yra reiškinys, kurio metu ocelotas nukonkuruoja smulkesnes kates ir sumažina jų populiacijos tankį.[9]
Pietinės oncilos gyvena 15-21 metų.[7]
Pavojai redaguoti
Nyksta dėl miškų kirtimo, medžioklės dėl kailio.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „IUCN Red list - Leopardus guttulus“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacijos rūšių raudonasis sąrašas. Nuoroda tikrinta 2014-05-10. Straipsnis anglų k.
- ↑ de Oliveira, T., Trigo, T., Tortato, M., Paviolo, A., Bianchi, R., Leite-Pitman, M. R. P. Leopardus guttulus p. T54010476A54010576 2016
- ↑ MSW3 Wozencraft, p. 537–540 id=14000114, Species Leopardus tigrinus
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Trigo, T. C.; Schneider, A.; de Oliveira, T. G.; Lehugeur, L. M.; Silveira, L.; Freitas, T. R.O. & Eizirik, E. (2013). „Molecular data reveal complex hybridization and a cryptic species of Neotropical Wild Cat“. Current Biology. 23 (24): 2528–2533. doi:10.1016/j.cub.2013.10.046. PMID 24291091.
- ↑ Trigo, T. C.; Tirelli, F. P.; de Freitas, T. R. O. & Eizirik, E. (2014). „Comparative Assessment of Genetic and Morphological Variation at an Extensive Hybrid Zone between Two Wild Cats in Southern Brazil“. PLOS ONE. 9 (9): e108469. doi:10.1371/journal.pone.0108469. PMC 4177223. PMID 25250657.
{{cite journal}}: CS1 priežiūra: unflagged free DOI (link) - ↑ Kasper, C. B.; Peters, F. B.; Christoff, A. U. & de Freitas, T. R. O. (2016). „Trophic relationships of sympatric small carnivores in fragmented landscapes of southern Brazil: niche overlap and potential for competition“. Mammalia. 80 (2): 143–152. doi:10.1515/mammalia-2014-0126.
- ↑ 7,0 7,1 catsg.org / Southern tiger cat Leopardus guttulus
- ↑ Facure-Giaretta, K.G. (2002). Ecologia alimentar de duas espécies de felinos do gênero Leopardus em uma floresta secundária no sudeste do Brasil. PhD thesis. Universidade Estadual de Campinas.
- ↑ De Oliveira, T.G.; Tortato, M.A.; Silveira, L.; Kasper, C.B.; Mazim, F.D.; Lucherini, M.; Jácomo, A.T.; Soares, J.B.G.; Marques, R.V. & Sunquist, M. (2010). „Ocelot ecology and its effect on the small-felid guild in the lowland Neotropics“. In Macdonald, D. & Loveridge, A. (eds.). Biology and Conservation of Wild Felids. Oxford: Oxford University Press. pp. 559–580. ISBN 9780199234448.
