Koordinatės: 90° p. pl. 0° v. ilg. / 90°š. pl. 0°r. ilg. / 90; 0

Pietų ašigalis – piečiausias Žemės taškas. Tai vienas iš dviejų taškų, kur žemės sukimosi ašis kertasi su paviršiumi. Greta įsikūrusi Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis.[1]

1. Pietų polius;
2. Pietų magnetinis polius;
3. Pietų geomagnetinis polius;
4. Pietų nepasiekiamumo polius.

Istorija redaguoti

Pirmieji bandymai tyrinėti pietų poliarines teritorijas prasidėjo XIX a. pradžioje. Laikoma, kad pirmoji pasaulyje Antarktidos žemyno krantą 1820 m. vasario 2 d. pasiekė F. Belingshauzeno vadovaujama ekspedicija. Nuo 1839 m. iki 1843 m. vykusios britų pietų poliarinės ekspedicijos metu Dž. K. Roso vadovaujama ekspedicija tyrinėjo Antarktidą, atrado Roso šelfinį ledyną bei ugnikalnius Erebusą ir Terorą. Kurį laiką pietų poliariniai kraštai nebuvo tiriami. Tik 1901 m. prasidėjo kitas brito R. Skoto vadovaujama Antarktidos tyrinėjimų etapas. Ekspedicijos metu buvo gauti svarbūs ir gausūs Antarktidos geografijos, biologijos, geologijos, meteorologijos duomenys. Pirmieji žmonės pasiekę geografinį pietų ašigalį buvo šunų kinkiniais vykusi norvegas Roalis Amundsenas ir jo grupė 1911 m. gruodžio 14 d. Beveik tuo pat metu – 1912 m. sausio 18 d. pietų ašigalį pasiekė ir pėsčiomis judėjusi R. Skoto ekspedicija, kuri grįždama tragiškai žuvo. Pirmasis 1928 m. lapkričio 29 d. virš pietų ašigalio lėktuvu praskrido amerikietis R. Berdas. 1956 m. spalį Jungtinių Valstijų karinių jūrų pajėgų grupė pietų ašigalyje pradėjo statyti pirmąją stacionarią Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotį, kuri veikia nuo 1957 m.

Klimatas redaguoti

Žiemos metu (nuo kovo iki rugsėjo) pietų ašigalyje visiškai nešviečia Saulė, tuo tarpu vasarą (nuo rugsėjo iki kovo) ji visada yra aukščiau horizonto. Poliarinės nakties metu iki ir po Saulės patekėjimo bei nusileidimo, iš viso maždaug 15–16 parų, Antarktidoje stebimos baltosios naktys. Pietų ašigalyje Saulė nepakyla aukščiau 23,5° virš horizonto. Didžiąją dalį Saulės spindulių pietų ašigalyje atspindi sniegas. Pietų ašigalio absoliutus aukštis siekia 2804 metrus. Dėl aukščio, vėjų ir ledyno, klimatas pietų ašigalyje labai šaltas, atšiaurus ir sausas. Pietų ašigalyje beveik neiškrenta kritulių. Vidutinė metų temperatūra pietų ašigalyje yra −49 °C, vasarą ji svyruoja nuo −26 °C iki −29 °C, žiemą vidutiniškai siekia apie −58 °C.

Pietų magnetinis polius redaguoti

Pietų magnetinis polius yra taškas, kuriame geomagnetinio lauko linijos vertikaliai kerta Žemės paviršių. Magnetinio poliaus padėtis keičiasi, nes kinta geomagnetinis laukas.

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Pietų ašigalis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 200 psl.