Petras Lapienė (1904)
| Petras Lapienė | |
|---|---|
| Gimė | 1904 m. spalio 18 d. Kviriškis, Rusijos imperija |
| Mirė | 1943 m. rugsėjo 2 d. (38 metai) Kaunas, Trečiasis Reichas |
| Veikla | Pedagogas, esperantininkas |
Petras Lapienė (1904 m. spalio 18 d. Kviriškyje, Rusijos imperija – 1943 m. rugsėjo 2 d. Kaune, Trečiasis Reichas) – Lietuvos pedagogas, esperantininkas, tautosakininkas, aktyviai rinko liaudies dainas, pasakas, pasakojimus, mįsles.
Biografija redaguoti
Gimė 1904 m. spalio 18 d. Kviriškyje. Tėvas, taip pat Petras (1865–1962), buvo vienas žymiausių šiaurės rytų aukštaičių kanklininkų. Groti išmokęs iš savo tėvo Martyno Lapienės (1827–1910) būdamas dar penkiolikos metų. 1924 m. jis pasidarė penkiastyges kankles ir jomis skambino visą gyvenimą. P. Lapienė mėgo ne tik kankliuoti, bet mielai ir skudučiavo, pūtė ragą bei giedojo sutartines. 1935 m. jį su dar dviem dainininkėmis, Mare Jakuboniene ir Ona Striužiene, sūnus buvo nuvežęs į Kauną, kur Komisija tautos melodijoms rinkti užrašė fonografu penkiasdešimt jų giedamų sutartinių ir dvidešimt dainų. 1937 m., jau būdamas septyniasdešimt dvejų metų, P. Lapienė į fonografo plokšteles Kaune įkankliavo vienuolika sutartinių ir šokį „Kazokas“. Dar apie dešimt dainų jis įdainavo su garsiu skudutininku Kostu Burbuliu ir jo seserimi Paule Burbulyte-Reinatiene. Su jais P. Lapienė į plokšteles taip pat įskudučiavo „Atžagarinę“ ir „Untytę“. Kadangi antrajam kūrinėliui pagriežti reikėjo penkių muzikantų, jiems talkino tada Kaune gyvenę biržiečiai Stasys Paliulis ir Kostas Dagys.
Nors sūnus Petras netęsė giminės tradicijos (kanklėmis skambino ne tik jo tėvas, bet ir dėdė Jonas bei pusbrolis Kostas Lapienės), tačiau nuo tautosakos nenutolo. 1918 m. įstojęs į II Biržų gimnaziją ir paragintas gimnazistams reformatams tikybą dėsčiusio evangelikų kunigo Miulerio, iš pateikėjos jis užrašė pirmąsias dvi pasakas. Nors kunigas pabrėždavo, kad tautosaka turi būti užrašinėjama iš kaimo žmonių, tačiau mokiniai pasakas dažnai nurašydavo iš knygų. Kad mokytojas nepamanytų, jog taip daro ir jis, Petriukas nutarė šias pasakas truputį „pagražinti“. Labiau tautosakos rinkimu jis susidomėjo mokydamasis ketvirtoje klasėje, kai lietuvių kalbos mokytojas J. Kutra paragino užrašinėti tautosaką per atostogas. Tuo metu P. Lapienė užrašė ir keletą dainų. Studijuodamas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą, jis užrašinėjo tik naujausias, pokarines biržėnų dainas ir apie jas parašė seminaro darbą. Iš jaunų dienų įsitraukęs į tautosakos rinkimą, šį darbą jis tęsė ir vėliau, Linkuvos gimnazijoje, kur, gavęs diplomą, 1929 m. pradėjo dėstyti lietuvių kalbą. 1932 m. P. Lapienė pradėjo mokytojauti Utenos gimnazijoje. Čia jis subūrė tautosakos rinkėjų būrelį, rengė tautosakos rinkimo konkursus. Juos laimėję mokiniai būdavo premijuojami. Premijoms jis skirdavo pinigus, gaunamus iš Tautosakos komisijos už surinktą tautosakinę medžiagą. Tautosakos archyvui P. Lapienė pateikė šešis didelius rinkinius, juose užrašyta beveik 3000 įvairios tautosakos vienetų.
1934 m. P. Lapienė pradėjo mokytojauti Kauno IX gimnazijoje. Tuo metu jis labai susidomėjo esperanto kalba (laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis) ir iki pat gyvenimo pabaigos visą laisvalaikį skyrė šios kalbos mokymuisi ir populiarinimui. P. Lapienė buvo išrinktas Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininku (1936–1937), redagavo (1937–1940) jų žurnalą „Litova stelo“, į esperanto kalbą išvertė nemažai lietuvių poetų kūrinių, liaudies dainų bei sudarė durinkinius: „El litova poezio“ (1938) ir „Litovoj popolkantoj“ (1939). Barselonoje vykusiose pasaulinėse esperantininkų varžybose (1939) jis gavo premiją už Kazio Binkio eilėraščio „Gėlės iš šieno“ vertimą į esperanto kalbą. Į esperanto kalbą vertė lietuvių liaudies dainas, rūpinosi, kad fonografu būtų įrašytas jo tėvo kankliavimas, dainuojamos sutartinės bei kitos dainos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne saugoma arti 4000 vienetų pedagogo P. Lapienės atsiųstos tautosakos. Mirė 1943 m. rugsėjo 2 d. Kaune.[1]