Peru-Čilės lovys

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Peru-Čilės lovys (dar vadinamas Atakamos loviu) – povandeninė įduba Ramiojo vandenyno rytuose, maždaug 160 km nuo Peru ir Čilės pakrantės. Lovio ilgis – iki 5 900 m (kai kurie šaltiniai nurodo mažiau), vidutinis plotis 65 km, užimamas plotas – apie 590 000 km², didžiausias gylis – 8 180 m.

Peru-Čilės lovys (dešinėje) yra Ramiojo vandenyno „Ugnies žiedo“ geologinės struktūros dalis

Lovys susidarė Naskos ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių destruktyviajame pakraštyje, ties kuriuo į rytus judanti vandenyninė Naskos plokštė nyra po Pietų Amerikos plokšte (subdukcijos zona) ir, ją keldama, formuoja Andų kaln

Kadangi tai geologiškai labai aktyvi teritorija, Peru-Čilės lovio zonoje dažni galingi žemės drebėjimasi, tarp kurių paminėtinas stipriausias užregistruotas 9,5 magnitudės Didysis Čilės žemės drebėjimas 1960 m. gegužės 22 d.

Peru-Čilės lovys daro ryškų poveikį Pietų Amerikos vakarinės pakrantės jūrinei ekosistemai. Šiame regione pučiantys pasatai stumia į vakarus šiltą paviršinį Ramiojo vandenyno vandenį, o į jo vietą iš Peru-Čilės lovio gelmės kyla šaltas vanduo, prisotintas mineralinių medžiagų, kurios duoda pradžią mitybinei jūros ekosistemos grandinei (vadinamasis El Ninjo efektas, arba El Ninjo anomalija (isp. El Niño). Todėl iki šiol Peru ir Čilės pakrantės buvo viena iš žuvingiausiųjų Pasaulinio vandenyno vietų. Tačiau pastaruoju metu ši vandens apykaita pradėjo keistis, atitinkamai prasidėjo žuvų rūšių migracija ir/arba nykimas, ir tai sukėlė rimtų problemų Peru ir Čilės žvejybos verslui.