Perto sutartis

Perto sutartis – tarp Norvegijos karaliaus Magnuso VI ir Škotijos karaliaus Aleksandro III 1266 m. liepos 2 d. pasirašyta sutartis, užbaigusi karinį konfliktą dėl Hebridų ir Meno salos valdymo.

Largso mūšis, 1263 m.

Hebridai ir Meno sala tapo Norvegijos teritorija per šimtmečius, kai Škotija ir Norvegija vis dar kūrėsi kaip vientisos valstybės, o Norvegijos valdymas buvo įformintas 1098 m., kai Škotijos karalius Edgaras perdavė salas Norvegijos karaliui Magnusui III.

Sutartis buvo sudaryta praėjus trejiems metams po Largso mūšio 1263 m. Perto sutartis sulyginama su 1237 m. pasirašyta Jorko sutartimi, kadangi joje buvo apibrėžta siena tarp Škotijos ir Anglijos, kuri yra beveik identiška šiuolaikinei.

Largso mūšis dažnai laikomas nepriekaištinga škotų pergale, tačiau Norvegijos pajėgos, vadovaujamos karaliaus Hakono IV, nebuvo visiškai pasiryžusios mūšiui, o rezultatas buvo neaiškus. Kitą vasarą Hakonas planavo pratęsti karinius veiksmus, tačiau žiemą mirė Orknėjuje. Jo įpėdinis, karalius Magnusas VI, kreipėsi į teismą dėl taikos ir užtikrino Perto sutartį. 

Sutartyje Norvegija pripažino Škotijos suverenitetą ginčijamoms teritorijoms mainais už vienkartinę 4000 markių sumą ir 100 markių anuitetą. Anuitetas buvo sumokamas vėlesniais dešimtmečiais. Škotija taip pat patvirtino Norvegijos suverenitetą Šetlandui ir Orkniui.