Persijos įlankos rupija

Persijos įlankos rupija (arab. روبيه arba روبيه خليجيه), kartais vadinama Įlankos rupija, buvo valiuta, plačiai naudota Persijos įlankos ir Arabijos pusiasalio šalyse, kurias valdė britai. Pinigai plačiai cirkuliavo nuo 1959 m. iki 1966 m. Valiutą valdė Indijos vyriausybė, leido Indijos centrinis bankas, o vertė buvo tokia pati kaip Indijos rupijos.

1-os rupijos banknotas

Istorija

XX a. viduryje rupija buvo plačiai naudojama aplink Raudonąją jūrą kaip atsiskaitymo priemonė. Toks platus valiutos naudojimas sekino Indijos aukso rezervus, nes pinigai būdavo padengti auksu. Išgabenus pinigus į užsienį, pavyzdžiui arabų kraštus, juos būdavo galima konvertuoti į auksą. Šitai reikėdavo padengti valstybei, o palaikyti valiutos stabilumą, nusipirkti aukso atsargų. Ypač suaktyvėjusi rupijų kontrabandininkų veiklą 1957 m., privertė ieškoti problemos sprendimų būdų.

1959 m. Indijos valdžios iniciatyva buvo sukurtos Įlankos rupijos, ji buvo atskira valiuta, tačiau glaudžiai susieta su indiškąja rupija. Tik skirta atsiskaitymams užsienyje. Taip pat kaip ir įprasta rupija, ji buvo susieta su britų valiuta santykiu 131⁄3 = 1 svaras sterlingas.

1961 m. Kuveitas, 1965 m. Bahreinas paskelbė savo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, taip pirmieji atsisakydami šios valiutos ir pereidami prie savo.

1966 m. birželio 6 d. Indija devalvavo šią valiutą. Toks staigus pinigų nuvertėjimas privertė ir likusias šalis keisti savo monetarinę politiką. Kataras ir beveik visos Tuciano valstijos pradėjo naudoti sukurtus Kataro rialus. Abu Dabis pasirinko Bahreino dinarą. Vienintelis Omanas liko rupijos naudotoju iki 1970 m., kai įsivedė savo valiutą.

Banknotai

Savo dizainu jie priminė indišką rupiją. Indijos vyriausybė leido 1-os rupijos nominalo pinigus, centrinis bankas 5, 10 ir 100 rupijų vertės banknotus. Visų šių pinigų serijinis numeris prasidėjo raide Z. Rupijos būdavo išduodamos tik Bombėjaus banko kasose.