Pernarava

Portal.svg
Pernarava
Pernarava001.JPG
Pernaravos bažnyčia
Pernaravosherbas.png

Pernarava
Koordinatės 55°16′08″š. pl. 23°38′38″r. ilg. / 55.269°š. pl. 23.644°r. ilg. / 55.269; 23.644 (Pernarava)Koordinatės: 55°16′08″š. pl. 23°38′38″r. ilg. / 55.269°š. pl. 23.644°r. ilg. / 55.269; 23.644 (Pernarava)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kėdainių rajono savivaldybės vėliava Kėdainių rajono savivaldybė
Seniūnija Pernaravos seniūnija
Gyventojų skaičius 232 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka PernaravaVikiteka

rus. Пернараво, lenk. Pernarowo

Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Pérnarava
Kilmininkas: Pérnaravos
Naudininkas: Pérnaravai
Galininkas: Pérnaravą
Įnagininkas: Pérnarava
Vietininkas: Pérnaravoje

Pernarava – miestelis Kėdainių rajono pietvakariuose, 11 km į rytus nuo Ariogalos, netoli kelio KėdainiaiAriogala. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Stovi medinė Pernaravos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia (pastatyta 1815 m.), yra ambulatorija, Pernaravos pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-58026), Paminklas 1944–1953 m. žuvusiems Pernaravos apylinkėse Kęstučio apygardos Lukšio rinktinės ir iš Pernaravos krašto kilusiems Lietuvos partizanams atminti (1992 m.).

Riboženklis  2032  JankūnaiPernaravaKampai II 

GeografijaKeisti

Netoli miestelio yra Pernaravos kaimas.

Aplinkinės gyvenvietėsKeisti

  Pašušvys – 16 km  
ARIOGALA – 10 km
     
     
     
Pelutava – 2 km
KĖDAINIAI – 26 km
Paaluonys – 6 km

IstorijaKeisti

Spėjama, kad vietovardis kilęs nuo nepaliudyto asmenvardžio *Pernaras (plg. Pernaráuskas, Pernarãvičius).[2] Šis – galbūt iš vokietybės per̃naras („juokdarys, šaipūnas“).

Kaime rasti 7 senoviniai akmeniniai kirviai. Yra kapinynas, kuriama rasta žmonių palaikų ir II-XIII a. dirbinių. Rasta XVIII–XIX a. kapavietė.

1371 m. Pernaravą puolė kryžiuočiai (minima kaip Parvern). XVI a. minimas Pernaravos dvaras, laukas, bajorkaimis. 1671 m. pastatyta pirmoji Pernaravos bažnyčia (švento gojelio vietoje). XVIII a. pabaigoje buvo vaitystės centras. XIX a. viduryje veikė parapinė mokykla. XIX a. pab. Pernarava buvo Benedikto Tiškevičiaus valda. Veikė senelių prieglauda, spirito varykla.[3]

1919 m. Jadvyga Juškytė įkūrė Lietuvos šaulių sąjungos skyrių, XX a. 3–4 dešimtmetyje veikė Lietuvos katalikių moterų sąjungos skyrius, pavasarininkai, jaunalietuviai. 1944 m. gruodžio 11 d. naktį miestelį puolė Lietuvos partizanai, granatomis apmėtė ir padegė NKVD ir valsčiaus pastatus.[4]

Tarybiniais metais Pernarava buvo kolūkio centrinė gyvenvietė[5].

2013 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-1472[6] patvirtino Pernaravos herbą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII a. pabaiga vaitystės centras
19481950 m. Pernaravos valsčiaus centras Vilkijos apskritis
19501962 m. Pernaravos apylinkės centras Ariogalos rajonas
19621995 m. Kėdainių rajonas
1995 Pernaravos seniūnijos centras Kėdainių rajono savivaldybė


GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1859 m. ir 2011 m.
1859 m. 1902 m. 1914 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1986 m.[5]
125 128 200 61
38 - kaime
23 - dvare
120 207 287 267
1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. - - - - -
300 299 232 - - - - -


Žymūs žmonėsKeisti

Pernaravoje palaidota visuomenės veikėja Jadvyga Juškytė.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė
  3. Pernarowo. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 13 psl. (lenk.)
  4. Kazys Misius. Pernarava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  5. 5,0 5,1 Kazys Misius ir kt. Pernarava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 355 psl.
  6. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=449366&p_query=&p_tr2=2
  7. PernaravaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 822 psl.
  • Pernarava. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 410 psl.

NuorodosKeisti