Penkių varpų įstatymas
Penkių varpų įstatymas (oficialiai vadinosi Įstatymas dėl valstybinio, kolūkinio ir kooperatinio turto saugojimo ir visuomeninės (socialistinės) nuosavybės sustiprinimo (rus. Об охране имущества государственных предприятий, колхозов и кооперативов и укреплении общественной (социалистической) собственности). Kiti įstatymo pavadinimai: Įstatymas dėl varpų, Įstatymas dėl penkių varpų ir Septynių aštuntųjų įstatymas (dėl priėmimo datos)) - įstatymas, priimtas bendru TSRS Vykdomojo Centrinio Komiteto ir TSRS Liaudies Komisarų Tarybos 1932 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu. Įstatymas buvo nukreiptas prieš kovą su grobstytojais ir vagimis.
Už krovinių vogimą iš geležinkelio ar vandens transporto įstatymas numatė sušaudymą su turto konfiskacija, kuris, esant lengvinančių aplinkybių, galėjo būti sušvelnintas į įkalinimą iki 10 metų. Už kolūkinio turto pasisavinimą buvo numatytas kalinimas koncentracijos stovykloje nuo 5 iki 10 metų. Nuteistųjų pagal šį įstatymą nebuvo galima amnestuoti.
Įstatymas dažnai buvo taikomas, kai nebuvo jokio socialinio pavojaus. Pavadinimas „įstatymas apie varpas“ kilo iš to, kad pagal jį dažnai buvo baudžiami valstiečiai, rinkę sau nulūžusias javų varpas iš kolūkio arba tarybinio ūkio laukų ražienų.
Įstatymo iniciatoriumi buvo J. Stalinas.[1][2] Įstatymą pasirašė Michailas Kalininas, Viačeslavas Molotovas ir Avelis Endukidzė.
Valdžios reakcija ir perlenkimai vietose redaguoti
Susipažinęs su įstatymo taikymo praktika TSRS prokuroras Andriejus Višinskis laikraštyje „Pravda“ paskelbė straipsnį, griežtai smerkusį panašius reiškinius:
[….]Buvo pastebėtas ir kitas reiškinys, neleidžiamas teisėtvarkos organų veikloje: rugsėjo 7 d. įstatymas buvo taikomas nereikšmingoms vagystėms, kurios nesudarydavo ne tik ypatingo, bet ir bet kokio socialinio pavojaus, ir buvo taikomos griežtos socialinės apsaugos priemonės. Buvo nuteisiami kolūkiečiai ir darbininkai už vieną kopūsto galvą, paimtą asmeniniam naudojimui ir t. t.; turėtų būti baudžiami bendra tvarka, o ne per gamybinius - draugiškus teismus; darbininkai už neesminius daiktus ar medžiagas, kurių vertė ne daugiau kaip 50 rub., o kolūkiečiai – už keletą varpų ir t. t. Tokia praktika privesdavo prie rugpjūčio 7 d. įstatymo prasmės iškraipymo ir nukreipdavo dėmesį nuo kovos su tikrais grobstymais, keliančiais didelį socialinį pavojų. Kaip pastebėta, rugpjūčio 7 d. įsakyme neįvertinti teisiniai oportunistiniai atvejai, taip ir jo taikymo perlenkimai ir taikymas tokiais atvejais, kurie jam nepriskirtini, klasifikuoti Kolegijos kaip rezultatas klasinės - priešiškos įtakos žmonių, kaip viduje, taip ir teisėtvarkos organų aparato…
Paskui Višinskis paveikė Politbiurą [3] Archyvuota kopija 2013-06-03 iš Wayback Machine projekto. 1935 m. liepos 26 d. priimti sprendimą, kuris palietė daug valstiečių: „Dėl kolūkiečių teistumo panaikinimo“. Jis buvo įformintas kaip liepos 29 d. nutarimas, kuris nurodė: „panaikinti teistumą kolūkiečių, kurie buvo nuteisti ne daugiau kaip 5 metams, ar kitomis lengvomis bausmėmis ir kalintys ar prieš laiką paleisti iki šio nutarimo paskelbimo, jeigu jie dabar sąžiningai dirba kolūkiuose, jei jie nusikaltimą padarė ne grupėje“. Nutarimas nebuvo taikomas nuteistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus, nuteistiems daugiau kaip 5 metams pagal visus nusikaltimus, recidyvistams ir t. t., bet ir be to jis palietė šimtus tūkstančių valstiečių. Bausmės nuėmimas pagal nutarimą taip pat išlaisvino valstiečius nuo teisių suvaržymų dėl teistumo pagal tą įstatymą. Nutarimo įgyvendinimui rajonuose, srityse, kraštuose ir sąjunginėse respublikose, neturinčiose dalinimo į kraštus ar sritis, buvo sudaromos komisijos, į kurias įėjo prokuroras, teismo pirmininkas, NKVD valdybos viršininkas ir vykdomojo komiteto atstovas. Darbą panaikinti kolūkiečių teistumą buvo numatoma užbaigti iki 1935 m. lapkričio 1 d.
Priėmus nutarimą reabilituoti pagal vadinamąjį „trijų varpų“ įstatymą per septynis mėnesius išteisino beveik 800 tūkst. žmonių ir atstatė jų teises.
Istorinės pasekmės redaguoti
Niekas pasirašęs įstatymą nebuvo nubaustas, o aukos negavo kompensacijos. Endukidzė buvo sušaudytas 1937 m. pagal sufabrikuotą bylą, o dėl įstatymo apie varpas jis apkaltintas nebuvo. Galiausiai jis buvo išteisintas kaip Stalino represijų auka.
Įstatymas apie varpas dabartinėje visuomenėje redaguoti
Pats įstatymas ir jo taikymas demokratijos šalininkų, pradedant Nikitos Chruščiovo pateikimas kaip tarybinės valstybės žiaurumo ir nežmogiškumo pavyzdys, o asmeniškai Stalino. Stalino priešininkai lygina „koncentracijos lagerius“ minimus įstatyme su Vokietijos koncentracijos lageriais, kai jos kancleriu buvo Hitleris. Stalino šalininkai tokį lyginimą laiko nekorektišku, todėl, kad vokiečių vyriausybė kūrė naikinimo stovyklas, o žodžių junginys „koncentracijos lageris“ buvo naudojamas kaip maskuotė. Pats pavadinimas – įstatymas apie varpas – kilo dėl to, kad kolūkiečiai rinko varpas iš kolūkinių laukų (dažnai, likusius po derliaus nuėmimo). Pabrėžiama tai, kad vagystės buvo vykdomos minimaliais, socialiai nepavojingais dydžiais, o TSRS 1932–1933 m. buvo masinis badas. Tokie veiksmai, kovotojų su stalinizmu nuomone, turi būti nesmerkiami. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad to įstatymo numatytos bausmės buvo teisingos, o demokratinės inteligentijos išreiškiama šio įstatymo kritika, rodo, kad inteligentija už Rusijos išvogimą.[3].
Nuorodos redaguoti
- 1932 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas dėl bausmių už valstybinio turto vagystes. Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
- Dirbtinais badas Kubanėje ir Nižnij Novgorode 1933 m. Archyvuota kopija 2006-09-01 iš Wayback Machine projekto.
- „Įstatymas apie penkias varpas“ pagal Uralo duomenų bazes Archyvuota kopija 2007-09-30 iš Wayback Machine projekto.
- Nezamaevskos tragedija Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
- Šaltiniai:
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2005-02-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ [2] Archyvuota kopija 2005-03-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Алексей Меняйлов. Дурилка. Записки зятя главраввина (Aleksandras Menialovas. Durilka. Vyriausiojo rabino žento užrašai.)