Pelkinis pelėžirnis
| Lathyrus palustris | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Pelkinis pelėžirnis (Lathyrus palustris) | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||
| Lathyrus palustris L. | ||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||
|
Pelkinis pelėžirnis (Lathyrus palustris) – pupinių (Fabaceae) šeimos pelėžirnių genties rūšis. Auga šlapiose pievose, geras pašarinis augalas. Žydi violetiškai melsvais žiedais. Sparnuoti stiebai ir lapai (iš 2–4 porų lapelių).[1]
Aprašymas redaguoti
Pelkinis pelėžirnis yra daugiametis, 30–80 cm aukščio, pilkai žalias augalas su plonu, šliaužiančiu, šakotu šakniastiebiu ir pavieniu stiebu. Žydi birželio–liepos mėnesiais. Hemikriptofitas. Auga žemesnėse, apaugusiose krūmais, šlapiose paežerių pievose bei upių salpose. Aptinkamas tiek durpiniuose, tiek mineraliniuose dirvožemiuose. Geras pašarinis augalas. Skirtingai nuo kitų pelėžirnio rūšių neturi karčiųjų medžiagų. Sėklos nuodingos.
Paplitimas redaguoti
Savaime auga Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje apyretis. Šiek tiek dažnesnis vakarinėje dalyje. Paplitęs beveik visoje Europoje (išskyrus Rusijos europinės dalies pietrytinius rajonus, Krymą), Šiaurės Kaukaze, Sibire, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Vakarų Kinijoje, Šiaurės Amerikoje.
Šaltiniai redaguoti
- Aleknavičiūtė B., Bagdonaitė A., Butkienė S. ir kt. 1971. Lietuvos TSR flora IV: monografija. Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija. 878 p.
