Peleniškių apylinkė (Biržai)
56°13′š. pl. 24°38′r. ilg. / 56.22°š. pl. 24.63°r. ilg.
Peleniškių apylinkė | ||
Centras | Peleniškiai (1950–1954?) Neizergis (1959?–1963) | |
TSRS topografija | ||
Valsčiaus apylinkė | ||
Valsčius | Pabiržės valsčius | |
Apskritis | Biržų apskritis | |
Rajono apylinkė | ||
Rajonas | Biržų rajonas (1950–1963) | |
Sritis | Šiaulių sritis | |
Dabartinė seniūnija | ||
Pačeriaukštės seniūnija |
Peleniškių apylinkė (arba Pelaniškių apylinkė) – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės Lietuvoje.
Istorija
redaguotiApylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Pabiržės valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Biržų rajonui.[2] 1954 m. prijungtos dalis Sodeliškių apylinkės, dalis Smilgių apylinkės ir dalis Ripeikių apylinkės, o dalis Peleniškių apylinkės prijungta prie Pabiržės apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Peleniškių apylinkė prijungta prie Smilgių apylinkės.[3]
Apylinkės istorija | ||||
---|---|---|---|---|
Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
1954-05-25 (Išsamiau) |
„Laisvosios žemės“ ir „Socializmo“ kolūkiai [4] | |||
1959-02-01 (Išsamiau) |
40,08 | „Laisvosios žemės“ kolūkis, „Socializmo“ kolūkis [5] | 30 kaimų, 1 vienkiemis |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 20
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 8
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 4–6
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 5
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 43