Pelagornis sandersi

† Pelagornis sandersi
Pelagornis sandersi siluetas
Palyginimui sklandančių paukščių dydžiai ir siluetai:
Apačioje, Pelagornis sandersi,
viršuje kairėje Andų kondoras (Vultur gryphus) ir
viršuje dešinėje keliaujantysis albatrosas (Diomedea exulans)

Išnykusi paukščių rūšis
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Odontopterygiformes
( Odontopterygiformes)
Šeima: Pseudodantuočiai
( Pelagornithidae)
Gentis: Pelagornis
( Pelagornis)
Rūšis: Pelagornis sandersi
( Pelagornis sandersi)
Binomas
Pelagornis sandersi
Ksepka, 2014

Pelargonis sandersi – priešistorinių pseudodantuočių (Pelagornithidae) šeimos, Pelagornis genties jūrinių paukščių išnykusi rūšis, žinoma tik iš fosilijų.

Rekonstruota kaukolė ir snapas

Apibūdinimas ir elgsena redaguoti

Ši rūšis turėjo labai siaurus ir labai ilgus sparnus, kuomet abiejų išskleistų sparnų skersmuo siekė 6,4 m, nors galimai ir daugiau – iki 7,4 m. Tai didžiausias abiejų išskleistų sparnų skersmuo tarp visų žinomų priešistorinių ir dabar egzistuojančių paukščių rūšių. Pagal kai kurių fosilijoje išlikusių kaulų sudėtį buvo nustatytas svoris, maždaug tarp 22–40 kg. Jų ilgo snapo šonų forma apgaulingai primena dantis, nors tai snapo pakraščių kaulinės išaugos ir patys paukščiai bedančiai. Tokia snapo forma per evoliuciją buvo prisitaikiusi vandenyje sugriebti slidžiam grobiui.

Dar iki šios rūšies atradimo, didžiausiais skraidančiais paukščiais pagal išskleistų abiejų sparnugalių matmenis buvo laikomi didingieji argentaviai (Argentavis magnificens), priskiriami plėšriesiems paukščiams, kurio abiejų išskleistų sparnugalių skersmuo 7 m, svoris 70-72 kg.

Anksčiau mokslininkai manė, kad pseudodantuočių (Pelagornithidae) šeima artima pelikanams (Pelecanus) ir albatrosiniams (Diomedeidae) paukščiams, bet naujausių tyrinėjimų išvadomis linkstama manyti, kad artimiausi buvo antiniams (Anatidae) paukščiams[reikalingas šaltinis]. Turėdami ilgus, siaurus sparnus bei tuščiavidurius lengvus kaulus, anot D.Ksepkos, jie buvo puikūs skrajūnai, geresni net už fregatinius (Fregatidae) bei Amerikos grifus (Cathartidae). Anot D.Ksepkos, sklandydami ore, vidutiniškai per 22 metrų atstumą prarasdavo (nukrisdavo) tik vieną metrą. Kiti mokslininkai teigia, kad šie paukščiai sklandymui virš vandenynų naudodavosi oro srovėmis. Labai panašu, kad sklandydavo virš 10 m per sekundę greičiu – greičiau nei žmonių rekordas 100 m distancijos bėgime. Jų kūno struktūra buvo prisitaikiusi tolimoms kelionėms virš vandenynų. Jie kaip ir albatrosai (Diomedeidae) praleisdavo didesniąją gyvenimo dalį ore, ir vandenynuose maitindavosi žuvimis. Nusileidę ant žemės neturėjo tokio gracingumo kaip ore, buvo nerangūs. Mokslininkai mano, kad norėdami pakilti nuo olų, jie savotiškai pasibėgėdavo, krypuodavo bandydami pagauti reikiamą oro srovę.

Atradimas ir istorija redaguoti

Ne pilnai išsilaikiusios Pelargonis sandersi fosilijos buvo rastos 1983 metais, kada prasidėjo kasinėjimai statyti naują terminalą Čarlstono tarptautiniame oro uoste, esančiame Pietų Karolinos valstijoje (JAV). Gana neblogai buvo išsilaikiusi kaukolės fosilija, kiek prasčiau vieno sparno ir vienos kojos dalis. Anot šių fosilijų identifikavimo autoriaus Daniel Ksepka, fosilijos buvo nusėdę uolienose, virš kurių anuomet oligoceno epochoje prieš 25–28 mln. metų tyvuliavo vandenynas. Ši paukščių rūšis ir jiems artimos kitos rūšys klestėjo Žemėje nuo Paleogeno periodo pradžios (paleoceno epochos) iki Neogeno periodo pradžios (mioceno epochoje), arba prieš 56–2,5 milijono metų. Buvo užtrukta 30 metų, kad pagal fosilijas būtų nustatyta šio gyvūno rūšis, bet mokslininkams iki šiol nėra aišku, kodėl šie masyvūs jūrų paukščiai išnyko. Yra tik spėliojimai, kad neva tai įtakojo klimato pasikeitimai ir su tuo susiję virš jūrų vėjo greičiai, mėgstamiausio maisto išteklių sumažėjimas arba abu šie faktoriai.

Pavadinimas redaguoti

Senovės graikų kalba genties pavadinimas Pelargonis reiškia – 'atvirų jūrų paukštis'.

Nuorodos redaguoti

 

Šaltiniai redaguoti