Paviršiaus įtemptis
Paviršiaus įtemptis – skysčio paviršių veikianti jėga, atsirandanti dėl skysčio molekulių tarpusavio traukos.[1]
Jėga veikia išilgai skysčio paviršiaus statmenai linijai, ribojančiai šį paviršių, bei stengiasi sumažinti jį iki minimumo. Ji išreiškiama niutonu metrui N/m. Jeigu į paviršiaus įtemptį žiūrėti kaip į darbą, kurį reikia atlikti, norint padidinti sistemos paviršių ploto vienetu, tai paviršiaus įtemptis matuojama džauliais kvadratiniam metrui J/m².
Grynųjų medžiagų paviršiaus įtemptis priklauso nuo medžiagos prigimties, sąlyčio fazės ir temperatūros. Skysčio paviršiaus įtempimo jėga atsiranda, kadangi skysčio viduje traukos jėgos, kuriomis vieną molekulę veikia gretimos molekulės, kompensuojasi. Kiekvieną paviršiaus molekulę traukia skysčio viduje esančios molekulės, nes išorėje nėra molekulių, galinčių tas jėgas atsverti (virš skysčio paviršiaus esančių garų ir oro galima nepaisyti). Traukos jėgų veikiamos paviršiaus molekulės grimsta į skystį ir paviršiuje esančių molekulių skaičius mažėja tol, kol skysčio laisvasis paviršius šiomis sąlygomis pasidaro minimalus.
Dėl paviršiaus įtempimo maži tankūs kūnai, pvz., 1 cento moneta ar vabzdžiai (pvz., vandeniniai čiuožikai), gali laikytis ant vandens paviršiaus.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Paviršiaus įtemptis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004