Pavelas Radziševskis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pavelas Radziševskis (lenk. Paweł Radziszewski); g. 1890 m. birželio 30 d. Strykove, Lenkija, m. 1931 m. rugsėjo 17 d. Rudkoje, (Lenkija) – lenkų geologas, mineralogas ir petrografas, kurį laiką dirbo ir gyveno Vilniuje.

Biografija

Marcelio ir Juzefos Biernacki sūnus. Nuo 1903 m. lankė gimnaziją Vloclaveke, po streiko mokykloje 1905 m. perėjo į aštuonmetę filologinę gimnaziją Varšuvoje, kurią baigė 1911 m. ir iškart užsirašė į Jogailos universitetą. Studijavo mineralogiją ir petrografiją. Jį globojo vyresnysis brolis Idzis, kunigas, kuris jį taip pat sudomino ir gamtos filosofija. Daugiausia studijavo pas Juzefą Morozevičių (lenk. Józef Morozewicz), savo tolimą giminaitį, kurio katedroje nuo 1913 m. iki 1914 m. praktikavosi. Vienoje išvykoje į Banską Štiavnicą susidomėjo ten esančiais granitais. Pradėjo juos tyrinėti. 1915 m. su K. Tvardovskio pagalba išvyko į Vieną kaip savanoris į universitetą ir ten buvo iki 1916 m. Grįžęs į Krokuvą pabaigė studijas. 1920 m. Jogailos universitete apsigynė daktaro laipsnį. Nuo 1921 m. iki 1926 dirbo vyresniuoju asistentu Geologijos institute Žemės plutos skyriuje Varšuvoje. Tyrė Šventojo Kryžiaus kalnus, Volynę, lankėsi Suomijoje, iš kur parvežtus uolienų pavyzdžius dovanojo Jogailos universitetui.

Vilniuje

1926 m. Vilniuje užėmė Mineralogijos katedros vedėjo vietą Stepono Batoro universitete ir čia dirbo iki mirties 1931 m. Dėstė mineralogiją, kristalografiją ir petrografiją kartu su praktikumais. Pasiliko Geologijos institute Varšuvoje bendradarbiu ir tęsė tyrimus Volynėje. 1930 m. apsigynė habilitacinį darbą.

Susirgo tuberkulioze.

Toliau tęsė tyrimus. Gavo lėšų aplankyti Švediją ir Suomiją, iš kur parsivežė turtingą uolienų kolekciją. Atliko Volynės, Karpatų ir Šventojo kryžiaus kalnų Lenkijoje kristalinių uolienų tyrimus.

Nors žinių, kad domėjosi Vilniaus krašto rieduliais, nėra, bet galėjo planuoti juos vykdyti ateityje, nes keliaudamas po Fenoskandiją, domėjosi Alandų salų, Vakarų Suomijos, Smolando ir kitų Švedijos vietovių kristalinių uolienų petrografija. Atvežė turtingą uolienų rinkinį, kuris vėliau ženkliai papildė Antanina Halicka. Būtent iš tų vietų kilę rieduliai surandami Lietuvoje.

Kitų mokslo darbų apie Vilnių ir Vilniaus kraštą taip pat nepaliko. Universitete išliko jo Volynėje surinkti uolienų pavyzdžiai. Tikriausiai jo ir S. Malkovskio iniciatyva yra atgabenti ir bazalto stulpų fragmentai prie Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto įėjimo M. K. Čiurlionio gatvėje, nes bazaltas buvo tiriamas mokslininkų, kaip ir statybinė medžiaga. Juo išgrįstas Vilniaus Gedimino prospektas. Katedrai vadovaujant P. Radziševskiui vyravo kruopštus darbas. Jam mirus katedros vedu tapo B. Rydzevskis, o vėliau M. Limanovskis. O nuo 1934 m. S. Malkovskis.

P. Radziševskis išvyko į sanatoriją Rudkoje (Lenkijoje), kur ir mirė. Palaidotas Mrozuose (Lenkija).

Šeimos nesukūrė.

Literatūra

• Gaigalas, A., 2003. Geologija Stepono Batoro universitete (1919–1939). „Geologija Vilniaus universitete, Tarptautinės konferencijos medžiaga“. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 43–70.