Pataisos darbų stovykla

Suvestinis GULAG’o sistemos lagerių, egzistavusių 1923-1967 m., žemėlapis.

Pataisos darbų stovykla, pataisos darbų lageris (rus. исправительно-трудовой лагерь, ИТЛ) – bausmių atlikimo įstaigų rūšis Tarybų Sąjungoje.

1929 m. liepos 11 d. TSRS LKT nutarimu „Apie kriminalinių kalinių darbo panaudojimą“ (Об использовании труда уголовно-заключенных) buvo įsteigtos dvi lygiagrečios laisvės atėmimo įstaigų sistemos:

  • TSRS OGPU žinioje – pataisos darbų stovyklos (lageriai) nuteistiesiems su nuosprendžiais atimti laisvę virš 3 metų.
  • respublikinių NKVD žinioje – pataisos darbų įstaigos nuteistiesiems su nuosprendžiais atimti laisvę iki 3 metų. Jiems buvo organizuotos žemės ūkio ir pramoninės kolonijos (pataisos darbų kolonijos (rus. исправительно-трудовая колония, ИТК).

Pagal 1956 m. spalio 25 d. TSKP CK ir TSRS Ministrų tarybos nutarimą 1443–719с visos TSRS Vidaus reikalų ministerijos pataisos darbų stovyklos buvo perduotos sąjunginių respublikų vidaus reikalų ministerijoms ir vėliau reorganizuotos į pataisos darbų kolonijas.[1]

Pataisos darbų stovyklose kalėję nuteistieji masiškai dirbo statant kanalus, kelius, pramonės ir kitokius objektus Tolimojoje Šiaurėje, Tolimuosiuose Rytuose ir kituose regionuose.

NuorodosKeisti