Pasiutę šunys (1974 filmas)
| Pasiutę šunys | |
|---|---|
| Pavadinimas | Cani arrabbiati |
| Kilmės šalis |  Italija |
| Režisierius | Mario Bava |
| Scenaristas (-ai) | Alessandro Parenzo |
| Kompozitorius | Stelvio Cipriani |
| Metai | 1974 |
| Žanras | trileris |
| Trukmė | 96 min. |
| Kalba | italų |
| IMDb įrašas | |
Pasiutę šunys (it. Cani arrabbiati) – režisieriaus Mario Bava sukurtas trileris pagal žurnale „Ellery Queen‘s Mystery Magazine“ išspausdintą rašytojo Michael J. Carroll trumpą apsakymą „Man and Boy“ (liet. Vyras ir berniukas). Dėl autorinių teisių problemų juosta buvo išleista tik DVD formatu 1998 m.
2015 m. režisierius Éric Hannezo sukūrė šio filmo perdirbinį.
Turinys redaguoti
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Keturi banditai pagrobia lagaminą su pinigais, tačiau pabėgimo metu vienas jų nušaunamas. Trijulė – jiems vadovaujantis Dokas, Skalpelis ir 32 – įkaite paima moterį vardu Marija, o vėliau priverčia sustoti automobilį, kurį vairuoja pagyvenęs vyras, prisistatęs Rikardu. Automobilyje taip pat yra nuo vaistų apsvaigęs ir miegantis jo sūnus, kurį tėvas veža į ligoninę. Trijulė priverčia Rikardą važiuoti už miesto į jų slėptuvę. Marija blaškosi ir vis stengiasi pabėgti, o 32 pradeda prie jos priekabiauti. Kontrolė slysta iš Doko rankų, kol galiausiai jis atsikrato nepaklusniu kompanionu. Palikdami daugybę pėdsakų, jie išvyksta už miesto ir galiausiai pasiekia kelionės tikslą. Čia Dokas ketina atsikratyti trmis nereikalingais liudytojais, tačiau neįtaria, kad Rikardas nėra tik išsigandęs tėvas.
Pagrindiniai aktoriai redaguoti
- Aktorius – vaidmuo
- Riccardo Cucciolla – Rikardas
- Lea Lander – Marija
- Maurice Poli – Dokas
- George Eastman – 32
- Don Backy – Skalpelis
- Erika Dario
- Marisa Fabbri
- Ettore Manni
Pradžioje Rikardo vaidmuo buvo numatytas aktoriui Al Lattieri, tačiau šis buvo atleistas po keleto filmavimo dienų.
Filmo kūrimas redaguoti
Režisierius Bava nusprendė sukurti trilerį po keleto nesėkmingų siaubo filmų, nesulaukusių nei žiūrovų, nei kritikų palankumo. Filmavimo darbai vyko 1973 m. rugpjūčio mėn. prie kelio Roma – Civitavecchia, filmuojama buvo chronologiška filmo įvykių seka. Darbinis juostos pavadinimas buvo „L‘uomo e il bambino“ (liet. Vyras ir berniukas), vėliau pakeistas į „Ore 9 Semaforo“ (liet. 9 valanda ryto – Raudona šviesa), galiausiai – į „Cani Arrabbiati“ (liet. Pasiutę šunys).
Praėjus pirmai filmavimo savaitei, juostos prodiuseris Roberto Loyola susidūrė su finansiniais sunkumais. Komanda nutraukė darbus ir atnaujino juos tik po to, kai už darbą buvo sumokėta. Viso filmavimo darbams užbaigti režisierius turėjo 3 savaites. Kuomet buvo likę nusfilmuoti tik keletą kadrų su sraigtaspasniu ir policijos automobiliais, Loyola bankrutavo ir darbai galutinai buvo nutraukti. Bava kartu su sūnumi Lamberto (kuris buvo režisieriaus asistentas), mėgino įsigyti teises į filmą, tačiau nesėkmingai.[1] Mario Bava mirė 1980 m., taip ir nesulaukęs filmo pasirodymo.
1995 m. MIFED kino mugėje Milane buvo parodyta juostos versija, pavadinta „Semaforo rosso“ (liet. Raudonas šviesoforas). Ją sukūrė pagrindinio moters vaidmens atlikėjos Lea Lander kino kompanija „Spera Cinematografica“ padedant vokiečių žurnalistui Peter Blumenstock. Lamberto Bava tuomet pareiškė, kad filmas baigtas be jo sutikimo ir gerokai iškarpytas. Kadangi juosta buvo nufilmuota be garso, juostos įgarsinimas buvo atliktas visiškai naujai. Vėliau ši juostos versija buvo parodyta Briuselio kino festivalyje 1996 m.
1998 m. buvo išleistas šio filmo DVD, kuriame buvo gražinta originali jo pabaiga. 2001 m. Vokietijoje išleistas DVD skyrėsi tuo, kad joje nėra prologo.
Ketvirtoji filmo versija, išleista Alfredo Leone, turėjo daug papildomos filmavimo medžiagos, taip pat keletą naujų kardų filmo pabaigoje.
Penktąją filmo versiją išleido režisieriaus sūnus Lamberto Bava kartu su Alfredo Leone. Jie pridėjo keletą papildomų scenų, nufilmuotų 2011 m. naudojant senąją filmavimo technologiją. Buvo atliktas naujas filmo įgarsinimas, o muziką juostai sukūrė kompozitorius Stelvio Cipriani. Iš filmo buvo iškirptos kelios scenos, kurios, jo manymu, būtų nepatikusios Mario Bava, o juosta tapo žinoma dar vienu pavadinimu – „Kidnapping“ (liet. Pagrobimas).[2]
Išnašos redaguoti
- ↑ Curti 2013, p. 116.
- ↑ Brown, Phil (2014-11-11). „Mario Bava's "Rabid Dogs" (Arrow Blu-ray Review)“. Fangoria. Suarchyvuotas originalas 2014-11-14. Nuoroda tikrinta 2016-05-16.
Šaltiniai redaguoti
- Curti, Roberto (2013). Italian Crime Filmography, 1968-1980. McFarland. ISBN 978-0786469765.