Pasirinkimo sandoris

Pasirinkimo sandoris (opcionas) – finansinis instrumentas, kuris vienai jo šaliai suteikia teisę (bet ne pareigą) ateityje pirkti arba parduoti tam tikrą turtą ar finansinį instrumentą, kitai šaliai tuo pačiu metu tai yra įsipareigojimas tą turtą parduoti arba jį nupirkti. Pavyzdžiui, perkant įsigijimo opcioną (angl. call option), įgyjama teisė nusipirkti tam tikrą turtą ar finansinį instrumentą nustatyta kaina, iki nustatyto laiko (arba nustatytu laiku) ateityje, t. y. iki opciono galiojimo pabaigos. Pardavėjo (angl. put) opcionas suteikia asmeniui teisę parduoti turtą. Už tokią pasirinkimo teisę, viena šalis moka kitai opciono premiją. Opcionas, kuris gali būti vykdomas bet kuriuo metu sutarties galiojimo laikotarpiu, vadinamas amerikietišku. Opcionai, kurių sutartis gali būti vykdoma paskutinę opciono galiojimo dieną, vadinami europietiškais.

Yra daug metodų, nustatančių teorinę opciono vertę jo sudarymo dieną, taip pat nustatančių jų kitimo tendencijas keičiantis aplinkybėms. Tokie metodai (su tam tikru patikimumo laipsniu) padeda įvertinti ir valdyti riziką, susijusią su opcionais.

Sandorių specifika

redaguoti

Kiekvienas finansinis opcionas yra sutartis tarp dviejų šalių. Opcionų sandoriai gali būti labai sudėtingi, tačiau, dažniausiai jie turi šias specifikacijas:

  • opciono savininko teisė; ar turėtojas turi teisę pirkti ar parduoti finansines priemones;
  • perkamo turto (finansinių priemonių) kiekis ir klasė (pvz., 100 paprastųjų įmonės ABC akcijų);
  • perkamo turto vykdymo kaina (angl. strike price), kaina, už kurią yra perkamas arba parduodamas su opcionu susietas turtas. Ji rodo, iki kiek turi pakilti (call opcionams) arba nukristi (put opcionams) susieto turto kaina, kad opcioną apsimokėtų vykdyti (angl. exercise) ir būtų gautas pelnas. Be abejo, tai turi įvykti iki opciono galiojimo dienos;
  • galiojimo terminas;

Opcionų tipai

redaguoti

Pagrindiniai finansinių opcionų tipai yra šie:

Standartiniai opcionai, kuriais prekiaujama biržose, vadinami listinguojamais opcionais. Jie turi fiksuotą vykdymo kainą (angl. strike price) ir galiojimo terminą (angl. expiration time). Galiojimo terminas nurodomas kaip metų mėnuo, o tiksli data standartiškai yra trečiasis to mėnesio penktadienis. Standartiškai vienas opcionas (kontraktas) suteikia teises į 100 susietų akcijų.

Nelistinguojami (Over-the-counter) opcionai, tai opcionų sandoriai tarp privačių asmenų (šalių), ir jie nėra kotiruojami. Tokiuose sandoriuose sąlygų nustatymas yra sandorio šalių reikalas. Paprastai, bent viena tokio opciono šalis – finansiškai stipri institucija. Nelistinguojamų opcionų tipai:

Darbuotojų opcionai: nors darbuotojų akcijų opcionais nėra prekiaujama rinkoje ir jie neprieinami investuotojams, tačiau tokius opcionus galima įvardinti, kaip dar vieną jų naudojimo pavyzdį. Daugelis bendrovių naudoja akcijų opcionus kaip priemonę pritraukti ir skatinti talentingus darbuotojus, ypač vadybininkus. Darbuotojas, turėdamas bendrovės akcijų opcionus yra suinteresuotas dėl gerų bendrovės veiklos rezultatų ir jos akcijų vertės kilimo. Tokie opcionai yra panašūs į paprastus akcijų opcionus. Skirtumas tik tas, kad tokie opcionai suteikia teisę (bet neįpareigoja) pirkti būtent tos kompanijos akcijas, ir jo šalys yra susiję su pačia bendrove (darbuotojas ir bendrovė), tuo tarpu paprastai opciono šalys neturi nieko bendro su bendrove, kurios akcijos susietos su opcionu.[1]

Amerikietiški opcionai. Jie gali būti vykdomi bet kada iki galiojimo pabaigos. Beveik visi biržoje prekiaujami opcionai yra amerikietiški. Europietiški opcionai. Jie skiriasi nuo amerikietiškų tuo, kad gali būti vykdomi tik opciono termino pabaigos dieną. Toks opcionų skirstymas niekaip nėra susijęs su geografinėmis vietovėmis.

Bermudų opcionai. Jie gali būti vykdomi tik nustatytomis datomis iki opciono termino pabaigos arba opciono termino pabaigos dieną. Barjeriniai opcionai – opcionai, kuriais galima pasinaudoti tais atvejais, kai tam tikro finansinio instrumento kaina pasiekia nustatytą kainos lygį.

Vertinimo modeliai

redaguoti

Opciono vertė gali būti nustatoma įvairiais kiekiniais metodais, tačiau paprastai naudojami Black-Scholes ir binominis opciono kainos nustatymo modelis.


Išnašos

redaguoti