Vikipedija

Pasaka

(Nukreipta iš puslapio Pasakos)
Kitos reikšmės – Pasaka (kino teatras).

Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui.[1][2] Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų.[2]

Gustavo Dorė „Raudonkepuraitės“ pasakos iliustracija „Raudonkepuraitė kartu su vilku“.

Pasakos žanro istoriją yra itin sunku atsekti, kadangi ją analizuoti galima tik iš išlikusių rašytinių šaltinių. Tačiau Daramo ir Lisabonos universitetų tyrinėtojai spėja, jog tokio tipo istorijos gali būti tūkstančių metų senumo, o kai kurios – siekti Bronzos amžių.[3] Manoma, kad „Raudonkepuraitės“ pasakojimas galėjo atsirasti prieš 2600 m. Vėliau paplito įvairiose pasaulio kultūrose skirtingomis variacijomis.[4]

Tautosakininkai pasakas kategorizavo skirtingai. Tačiau geriausiai literatūros tyrinėtojams žinomos yra Arnės–Tompsono klasifikavimo sistema ir Vladimiro Propo morfologinė analizė.[2] Kiti tautosakininkai ėmėsi pasakų reikšmių aiškinimo, tačiau mokslo, tiriančio šio žanro kūrinių prasmę, nėra.

Pasakos tyrinėjamos ir etnologų, antropologų, sociologų bei psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.[5][6][7][8]

Etnologų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginis ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su įšventinimų ritualais. Vladimiro Propo teigimu, svarbiausiu pasakos patyrimu jis laikė gyvenimo ir mirties (šią siejo su iniciacijos apeigomis) alternatyvą, kurią įvardijo kaip raktą į visą pasakos fantastiką. Stebuklinių pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija (gyvūnų bei gamtos objektų personifikacija). Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklinių pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis, animistinėmis, šamanistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.[2][5][7][9]

Terminologija redaguoti

 
Džono Bauerio trolių ir princesės iliustracija iš švedų pasakų rinkinio.

Kai kurie folkoristai yra linkę vartoti vokišką terminą märchen arba „stebuklinė pasaka“[10] žanrui apibūdinti. Tompsonas 1977 m. „Liaudies pasaka“ leidime pateikė tokį apibrėžimą: „Tai tam tikro ilgio pasakojimas, apimantis motyvų arba epizodų seką. Siužetas vystosi išgalvotame, stebuklų pripildytame pasaulyje, kuris nėra ribojamas reikalavimų vietovei ar joje gyvenančioms būtybėms. Šioje „nieko nėra neįmanoma“ šalyje kilniaširdžiai herojai įveikia savo priešininkus, pelno karalystes ir veda princeses.“[11] Pasakų motyvai yra nesudėtingi, o jų veikėjai – archetipiški: karalaitės ir piemenaitės, jauniausieji sūnūs ir galantiški princai; žmogėdros, milžinai, slibinai ir troliai; klastingos pamotės ir herojai-apsimetėliai; fėjos krikštamotės ir kiti magiškų galių turintys pagalbininkai, dažnai – kalbantys arkliai, lapės ar paukščiai; stiklo kalnai; draudimai ir draudimų laužymas.

Pasakos žanras kilo tarp skirtingų Europos kultūrų plintant sakytinėms istorijoms. Užrašinėti pasakas pradėjo Renesanso kūrėjai Džovanis Frančeskas Straparola, Džambatista Bazilė ir kiti. Žanras galutinai susiformavo kiek vėliau, savo darbais prie to prisidėjo pasakų rinkinių sudarinėtojai kaip Šarlis Pero ir broliai Grimai.[12]

Dar prieš fantastikos žanro apibrėžimą, daugelis kūrinių, kuriuos dabar laikytume fantastika, buvo vadinami pasakomis. Tarp jų ir Džono Ronaldo Ruelio Tolkino Hobitas, Džordžo Orvelo Gyvulių ūkis ir Laimano Franko Baumo Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.[13] Be to, Tolkino esė „Apie pasakas“, kurioje apsvarstomos stebuklingų pasaulių kūrimo gairės, yra laikoma svarbia fantastikos žanro literatūros kritikos dalimi. Nors fantastikos, tiksliau, jos subžanro maginės fantastikos pagrindas yra pasakų motyvai,[14] šie žanrai laikomi skirtingais.

Mito ir liaudies pasakos santykis redaguoti

Mokslinkai nesutaria kaip apibrėžti liaudies pasakas. Dėl to ir santykis tarp liaudies pasakojimų bei mitų nėra aiškus. Pavyzdžiui, Stitas Tompsonas laikė mitus viena iš liaudies pasakų atmainų. Kiti mokslinkai mano, kad tai iš dalies sutampantys pasakojimai, bet priskiriami kitai kategorijai. Taip manė Džefris Kirkas, kuris naudojo terminą mitas norėdamas apibūdinti istorijas, kurių pagrindis tikslas kitaip nei liaudies pasakų nėra atskleisti tik paprastus socialinio gyvenimo keblumus ar paprastų žmonių baimes ir troškimus. Pagrindiniai liaudies pasakų motyvai yra paprastų, dažnai kilniaširdžų žmonių susidūrimai su antgamtinėmis būtybėmis bei piktosiomis jėgomis (raganomis, žmogėdromis ir kt.), kurie bando išsikovoti nuotakos širdį ar mėgina ištrūkti iš piktos pamotės gniaužtų. Bet pastarieji motyvai būdingi ir mitams.[15]

Kita problema susijusi su sąvokų tautosaka ir liaudies pasaka apibrėžimais. Pastarieji atsirado XVIII a. Nuo to laiko iki XIX a. vidurio folkloristai argumentavo, kad liaudies pasakojamos istorijų tradicijos sieka gilas tautų ištakas. Brolių Grimų pirminio leidimo pasakų rinkinys priskiriamas tokios tautosakos tradicijomis. Vėlesnis leidimas, kuriame buvo atsisakyta įprastų pasakų žiaurumų priskiriamas literatūriniam pasakų žanrui. O aristokratijos elito pasakojamos isrorijos buvo priskiriamos mitams. Tačiau pastarosios tautosakos tradicijos būdingos tik viduramžių Europai. Todėl pastaroji nagrinėjimo problematika negali būti lengvai pritaikoma antikiniai graikų ar kitoms kultūroms.[15]

Istorija redaguoti

Sakytinės pasakos tradicija atsirado daug anksčiau nei žmonija ėmė rašyti. Iš kartos į kartą istorijos keliavo jas perpasakojant arba suvaidinant, užuot užrašius. Dėl šios priežasties pasakos istorija nėra aiški. Tačiau tarp skirtingų kultūrų rašytinės literatūros galima aptikti gana senų pasakų kaip rinkinį „Aukso asilas“, kuriame įtrauktas pasakojimas „Erotas ir Psichė“ (Senovės Roma, II a.), arba „Pančatantra“ (Indija, III a. pr. m. e.).[16] Vis dėlto nėra žinoma, kaip tiksliai šie kūriniai atspinti tų laikų pasakas. Atrasti stilistiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog šios ir vėlyvesnės pasakų kolekcijos iš tautosakos virto kitais literatūros žanrais.[17] Tai rodo, jog pasakų kilmė labai sena, senesnė už magiškus pasakojimus „Tūkstantis ir viena naktis“ (rinkinys sudarytas apytiksliai XV a.),[16] „Vikramas ir vampyras“ ar „Belas ir drakonas“. Be tokio pobūdžio kolekcijų, Kinijos daoizmo filosofai Laodzi ir Džuangdzi perpasakojo liaudies pasakas savo filosofiniuose veikaluose.[18] Kalbant apie pasakos žanrą plačiau, pirmosios vakarietiškos pasakos priskiriamos Ezopui (Senovės Graikija, VI a. pr. m. e.).

Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, jog būtent iš Viduramžių literatūros kilo tokie pasakų motyvai kaip atsidėkojantys mirusieji, užburti princai, prarastos žmonos paieškos.[19] Gerai žinomi liaudies pasakų siužetai taip pat naudoti liaudies kūrybos literatūrai bei žodiniams epams.[20]

Pasakos žanras labai išpopuliarėjo tarp Prancūzijos aukštuomenės 1690–1710 m.[16] Tuo metu pasakotos Žano de La Fonteno ir Šarlio Pero pasakos (1697 m.), tarp jų ir autorių auditorijai pritaikytos „Miegančioji gražuolė“ ir „Pelenė“.[21] Nors Strapolo, Bazilė ir Pero rinkinius sudarė seniausios įvairių pasakų versijos, analizuojant tekstų stilių galima matyti, kad visi trys rašytojai perrašė pasakas norimam literatūriniam efektui sukurti[22]

Salonų era redaguoti

XVII a. viduryje magiški pasakojimai išpopuliarėjo tarp intelektualų, kurie rinkosi Paryžiaus salonuose. Salonais vadinti reguliarūs žymių aristokračių rengiami susirinkimai, kur moterys ir vyrai galėjo kartu aptarti tuometinius svarbius klausimus.

1630-aisiais aristokratės moterys pradėjo rinktis savo svetainėse, vadinamuosiuose salonuose, kad padiskutuotų pasirinktomis temomis: apie meną ir laiškus, politiką, neatidėliotinus jų klasės moterų socialinius rūpesčius: santuoką, meilę, emancipaciją, finansinę nepriklausomybę, galimybes įgyti išsilavinimą. Tuo metu moterims drausta formaliai įgyti išsilavinimą. Tik talentingiausios to laikotarpio rašytojos skleidė savo kūrybą iš už salonų (kaip Madlena de Skiuderi ir Madam de Lafajet), taip įkvėpdamos merginas siekti nepriklausomybės ir prisidėdamos prie barjerų, skyrusių lytis ir varžiusių jų gyvenimus, griovimo. Salonuose daug diskutuota apie meilę ir emocinį ryšį tarp partnerių, priešintasi sutartų santuokų sistemai.

Salonų pasakų originalios versijos, tokios, kokios buvo publikuotos tuo laikotarpiu, įamžintos kūrinyje „Le Cabinet des Fées“. Tai didelės apimties XVII–XVIII a. pasakų rinkinys.[23]

Vėlyvesni darbai redaguoti

Pirmieji pasakų rinkėjai, mėginę išlaikyti ne tik liaudies pasakojimų siužetą bei veikėjus, bet ir originalų jų stilių, buvo broliai Grimai. Jie sudarinėjo vokiškų pasakų rinkinius. Gana ironiška, jog pirmuosius savo leidimus, labai vertinamus tautosakininkų, Grimai perrašė, kad pasakos atitiktų tuometinės visuomenės pažiūras. Tai padėjo užsitikrinti ir pelningesnius knygų pardavimus, ir vėlesnį rašytojų darbų populiarumą.[24]

Broliai Grimai savo darbais paveikė ir kitus tautosakininkus, įkvėpdami juos rinkti pasakas. Be to, paskatino romantiško nacionalizmo idėjų sklaidą – manyta, jog šalies pasakos ypač atspindi jos tautinį identitetą, nepaveiktą kitų kultūrų įtakos.[25]

Etnografai rinko pasakas visame pasaulyje, aptikdami panašias jų versijas Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje bei Australijoje. Kad sudarytų savo „Spalvotųjų fėjų“ knygų seriją, Endriu Langas pasitelkė ne tik Europoje ir Azijoje surinktų pasakų išteklius, bet ir etnografų darbus iš tolimesnių vietovių.[26] Tuo pat metu rašytojai kaip Hansas Kristianas Andersenas ir Džordžas Makdonaldas tęsė literatūrinių pasakų tradiciją. Kai kuriuose savo darbuose Andersenas gausiai remdavosi senosiomis liaudies pasakomis, bet dažniausiai kurdavo naujas, panaudodamas tik tam tikrus jų motyvus ir siužeto detales.[27] Į savo naujas literatūrines pasakas tautosakos elementų įtraukė ir Makdonaldas („Šviesos princesė“) bei rašė kūrinius, kurie vėliau buvo priskirti fantastikos žanro literatūrai („Princesė ir goblinas“ ir „Lilita“).[28]

Šiuolaikinės pasakos redaguoti

Literatūra redaguoti

Šiuolaikinės literatūros rašytojai gana paprastą pasakos formatą naudoja dėl skirtingų priežasčių, pavyzdžiui, siekdami išanalizuoti tam tikras žmogaus būsenas.[29] Kai kurie mėgina atkurti pasakų fantastiškumą ir jį pritaikyti šių dienų diskursui.[30] Kiti rašytojai naudoja pasakos žanrą, kalbėdami apie modernių problemų svarbą.[31] Šiai kategorijai galima priskirti pasakas, į kurių siužetą įtrauktos psichologinės dramos. Pavyzdžiui, Robina Makilnli savo kūrinyje pavadinimu „Deerskin“ perpasakojo pasaką „Donkeyskin“, kad galėtų išryškinti senojoje versijoje atsispindintį žiaurų tėvo elgesį su dukra.[32] Kartais, o ypač vaikams skirtoje literatūroje, siužeto pagrindas yra jo komiškumas. Populiarus komedinis motyvas yra pasaulis, kuriame egzistuoja visos pasakos ir jų veikėjai, išmanantys savo roles jose*[33] kaip, pavyzdžiui, filmų serijoje „Šrekas“.

Filmai redaguoti

Pasakos buvo vaidinamos ir spektakliuose. Tai rodo įrašai iš Commedia dell‘arte[34] ir vėliau – pantomimos.[35] Užuot sakytinės ir rašytinės pasakos formų, būtent, pasakos filmuose yra laikomos vienu geriausiu būdų papasakoti istoriją auditorijai. Kino atsiradimas reiškė, kad tokie pasakojimai galėjo būti perduoti žiūrovams įtikinamesniu būdu, panaudojant specialiuosius efektus ir animaciją. „The Walt Disney Company“ padarė didelę įtaką pasakų filmo evoliucijai. Kompanijos senieji begarsiai trumpametražiai filmai buvo paremti pasakomis, o kai kurios iš jų – tiesiogiai adaptuotos į trumpametražius filmus. Pavyzdžiui, muzikinių komedinių epizodų serijoje „Kvaila simfonija“, remtasi pasaka „Trys paršiukai“. Pirmasis Volto Disnėjaus pilnametražis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“, išleistas 1937 m., pramynė kelią pasakų adaptacijoms kine ir pačiam fantastikos žanrui.[36] Snieguolei ir septyniems nykštukams parengti išleisti 400 procentų iš anksto numatyto biudžeto, prie filmo dirbo daugiau nei 300 dailininkų, asistentų ir animatorių.[37] Lyginant su kitais tuometiniais filmais, šiam projektui įgyvendinti pasitelkta bene daugiausiai darbo jėgos. Studija netgi pasamdė Doną Grahamą steigti animavimo mokymo programas, kuriose dalyvavo daugiau kaip 700 darbuotojų. Jog būtų pasiektas geriausias rezultatas, kompanija fiksavo šokėjos Mardžorės Selest, kuri dirbo kartu viso filmo rengimo proceso metu, judesius ir veido išraiškas.[38] Vėliau Disnėjus ir jo įpėdiniai vėl grįžo prie literatūrinių pasakų animavimo – pasirodė filmai „Pelenė“ (1950 m.), „Miegančioji gražuolė“ (1959 m.), „Mažoji undinėlė“ (1989 m.) ir „Gražuolė ir pabaisa“ (1991 m.). Disnėjus padėjo įtvirtinti pasakos žanrą kaip žanrą vaikams, nors buvo ir kritikuojamas dėl autentiško niūraus pasakų natūralizmo ir nelaimingų pabaigų cenzūravimo.[32] Tačiau kiti pabrėžia, jog ne tik Disnėjaus kino kompanija švelnino pasakas, tą jau darė ir patys broliai Grimai.[39][40]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Pasaka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  3. ↑ „Fairy tale origins thousands of years old, researchers say“. BBC. 20 January 2016. Nuoroda tikrinta 20 January 2016.
  4. ↑ Gray, Richard. „Fairy tales have ancient origin“. The Telegraph. 5 September 2009.
  5. ↑ 5,0 5,1 Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152–168. PDF
  6. ↑ Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223–229. LDB PDF
  7. ↑ 7,0 7,1 Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. LDB PDF
  8. ↑ Marie-Louise von Franz. The Interpretation of Fairy Tales. Revised edition. Boston & London: Shambhala, 1996, p. 1–36 (versta: Dainius Razauskas. Pasakų kilmė I. d. Būdas. 2019. Nr. 4 (187) p. 69-83). PDF
  9. ↑ Vladimir Propp. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-10.
  10. ↑ A companion to the fairy tale. By Hilda Ellis Davidson, Anna Chaudhri. Boydell & Brewer 2006. p. 39.
  11. ↑ Stith Thompson, The Folktale, 1977 (Thompson: 8).
  12. ↑ Zipes, The Great Fairy Tale Tradition: From Straparola and Basile to the Brothers Grimm, pp. xi–xii
  13. ↑ Brian Attebery, The Fantasy Tradition in American Literature, p. 83, ISBN 0-253-35665-2.
  14. ↑ Philip Martin, The Writer’s Guide of Fantasy Literature: From Dragon’s Lair to Hero’s Quest, ISBN 978-0-87116-195-6, pp. 38–42
  15. ↑ 15,0 15,1 „Relation of myths to other narrative forms“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Heidi Anne Heiner, „Fairy Tale Timeline“
  17. ↑ Steven Swann Jones, The Fairy Tale: The Magic Mirror of Imagination, Twayne Publishers, New York, 1995, ISBN 0-8057-0950-9. p. 35.
  18. ↑ Moss Roberts, „Introduction“, p. xviii, Chinese Fairy Tales & Fantasies. ISBN 0-394-73994-9.
  19. ↑ Szoverffy, Joseph (July 1960). „Some Notes on Medieval Studies and Folklore“. The Journal of American Folklore. 73 (289): 239–244. doi:10.2307/537977. JSTOR 537977.
  20. ↑ Bošković-Stulli, Maja (1962). „SIŽEI NARODNIH BAJKI U HRVATSKOSRPSKIM EPSKIM PJESMAMA“ [Subjects of folk tales in Croato-Serbian epics]. Narodna umjetnost: Hrvatski časopis za etnologiju i folkloristiku (kroatų). 1 (1): 15–36.
  21. ↑ Zipes, When Dreams Came True: Classical Fairy Tales and Their Tradition, pp. 38–42.
  22. ↑ Steven Swann Jones, The Fairy Tale: The Magic Mirror of Imagination, Twayne Publishers, New York, 1995, ISBN 0-8057-0950-9. p. 38–39.
  23. ↑ Terri Windling (2000). „Les Contes de Fées: The Literary Fairy Tales of France“. Realms of Fantasy. Suarchyvuota iš originalo 2014-03-28.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  24. ↑ Steven Swann Jones, The Fairy Tale: The Magic Mirror of Imagination, Twayne Publishers, New York, 1995, ISBN 0-8057-0950-9. p. 40.
  25. ↑ G. Ronald Murphy, The Owl, The Raven, and the Dove: The Religious Meaning of the Grimms' Magic Fairy Tales, ISBN 0-19-515169-0.
  26. ↑ Andrew Lang, The Brown Fairy Book, „Preface“
  27. ↑ John Clute and John Grant. The Encyclopedia of Fantasy. New York: St Martin’s Press, 1997. ISBN 0-312-15897-1. „Hans Christian Andersen“, p. 26–27.
  28. ↑ John Clute and John Grant. The Encyclopedia of Fantasy. New York: St Martin’s Press, 1997. ISBN 0-312-15897-1. „George MacDonald“, p. 604.
  29. ↑ Zipes, When Dreams Came True: Classical Fairy Tales and Their Tradition and so on!, pp. 24–25.
  30. ↑ Philip Martin, The Writer’s Guide of Fantasy Literature: From Dragon’s Lair to Hero’s Quest, ISBN 978-0-87116-195-6. p. 41.
  31. ↑ John Clute and John Grant. The Encyclopedia of Fantasy. New York: St Martin’s Press, 1997. ISBN 0-312-15897-1. „Fairytale“, p. 333.
  32. ↑ 32,0 32,1 Pilinovsky, Helen. „Donkeyskin, Deerskin, Allerleirauh, The Reality of the Fairy Tale“. JoMA.
  33. ↑ K.M. Briggs, The Fairies in English Tradition and Literature, University of Chicago Press, London, 1967.
  34. ↑ John Clute and John Grant. The Encyclopedia of Fantasy. New York: St Martin’s Press, 1997. ISBN 0-312-15897-1. „Commedia Dell’Arte“, p. 219.
  35. ↑ John Clute and John Grant. The Encyclopedia of Fantasy. New York: St Martin’s Press, 1997. ISBN 0-312-15897-1. „Commedia Dell’Arte“, p. 745.
  36. ↑ John Clute and John Grant. The Encyclopedia of Fantasy. New York: St Martin’s Press, 1997. ISBN 0-312-15897-1. „Cinema“, p. 196.
  37. ↑ „Walt Disney Company is founded“. History.com. Nuoroda tikrinta 2021-12-12.
  38. ↑ Furniss, Maureen (2014). „Classical-Era Disney Studio“. Art in Motion, Revised Edition: Animation Aesthetics. p. 107–132. Indiana University Press. pp. 107–132. doi:10.2307/j.ctt2005zgm.9. ISBN 978-0-86196-945-6. JSTOR j.ctt2005zgm.9.
  39. ↑ Stone, Kay (July 1981). „Marchen to Fairy Tale: An Unmagical Transformation“. Western Folklore. 40 (3): 232–244. doi:10.2307/1499694. JSTOR 1499694.
  40. ↑ Tatar, M. (1987). The Hard Facts of the Grimms' Fairy Tales. Princeton University Press. p. 24. ISBN 978-0-691-06722-3.


 
Vikiteka: Pasaka – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pasaka&oldid=7254501"