Paryžiaus komuna

Komunarų pastatyta barikada
Data 1871 m. kovo 18 d. – gegužės 28 d.
Vieta Paryžius, Prancūzija
Rezultatas Sukilimas numalšintas
Konflikto šalys
Trečioji Prancūzijos Respublika Komunarai
Nacionalinė gvardija
Vadovai ir kariniai vadai
Patrice de MacMahon Louis Charles Delescluze  
Jarosław Dąbrowski  
Pajėgos
170 000[1] 25 000–50 000[2]
Nuostoliai
877 žuvusieji, 6 454 sužeistieji ir 183 dingusieji be žinios[3] 6 667–20 000 žuvusiųjų,[4][5][6]43 000 pateko į nelaisvę, 6 500–7 500 ištremti į užsienį[7]

Paryžiaus komuna (pranc. Commune de Paris) – revoliucinė vyriausybė, kuri nuo 1871 m. kovo 18 d. iki gegužės 28 d. užėmė valdžią Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.

Prancūzijos ir Prūsijos karo metu Prancūzijos nacionalinė gvardija gynė Paryžių, o tarp jos karių augo darbininkų klasės radikalizmas. 1870 m. rugsėjį įkūrus Trečiąją Prancūzijos respubliką ir iki 1871 m. kovo mėn. vokiečiams visiškai sutriuškinus Prancūzijos kariuomenę, kovo 18 d. nacionalinės gvardijos kariai perėmė miesto kontrolę. Jie nužudė du Prancūzijos armijos generolus ir, atsisakę pripažinti Trečiosios Prancūzijos Respublikos valdžią, bandė įkurti nepriklausomą vyriausybę.

Komuna valdė Paryžių du mėnesius ir įvedė politiką, orientuotą į pažangią, antireliginę socialdemokratinę sistemą, įskaitant bažnyčios ir valstybės atskyrimą, savivaldą, atleidimą nuo nuomos mokesčio, vaikų darbo panaikinimą ir darbuotojų teisę perimti savininko paliktą įmonę. Svarbų vaidmenį Komunoje atliko feministinės, socialistinės, komunistinės ir anarchistinės srovės. Tačiau įvairūs komunarai savo tikslams pasiekti turėjo tik šiek tiek daugiau nei du mėnesius.

Gegužės pabaigoje Prancūzijos kariuomenė numalšino Komuną. Kariuomenės pajėgos mūšyje nukovė arba įvykdė mirties bausmę 10 000–20 000 komunarų.[8] Paskutinėmis dienomis Komuna sušaudė Paryžiaus arkivyskupą Žoržą Darbojų ir apie šimtą įkaitų, daugiausia žandarų ir kunigų. Į nelaisvę pateko 43 522 komunarai, iš jų 1054 moterys. Daugiau nei pusė jų buvo greitai paleisti. Penkiolika tūkstančių iš jų buvo teisiami, 13 500 iš jų buvo pripažinti kaltais. Devyniasdešimt penki buvo nuteisti mirties bausme, 251 – priverstiniais darbais, 1169 – deportacija (daugiausia į Naująją Kaledoniją). Tūkstančiai kitų Komunos narių, įskaitant kelis lyderius, pabėgo į užsienį, daugiausia į Angliją, Belgiją ir Šveicariją. 1880 m. visiems kaliniams ir tremtiniams buvo suteikta malonė ir jie galėjo grįžti namo, kur kai kurie iš jų tęsė politinę karjerą.[7]

Diskusijos dėl Komunos politikos ir rezultatų turėjo didelę įtaką Karlo Markso ir Frydricho Engelso idėjoms, jie ją pavadino pirmuoju proletariato diktatūros pavyzdžiu.[9]

Išnašos redaguoti

  1. „Les aspects militaires de la Commune par le colonel Rol-Tanguy“. Association des Amies et Amis de la Commune de Paris 1871. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2014-09-16.
  2. Milza, 2009 a, p. 319
  3. Rapport d'ensemble de M. le Général Appert sur les opérations de la justice militaire relatives à l'insurrection de 1871, Assemblée nationale, annexe au procès verbal de la session du 20 juillet 1875 (Versailles, 1875)
  4. Tombs, Robert, "How Bloody was la Semaine sanglante of 1871? A Revision". The Historical Journal, September 2012, vol. 55, issue 03, pp. 619–704
  5. Audin, Michele, "La Semaine Sanglante" (2021)
  6. Rougerie, Jacques, La Commune de 1871, p. 118
  7. 7,0 7,1 Milza, 2009a, pp. 431–432
  8. Audin, Michele, La Semaine Sanglante, Mai 1871, Legendes et Conmptes, Libertalia Publishers (2021) (in French)
  9. Rougerie, Jacques, Paris libre- 1871. pp. 264–270. 1891-03-18