Papjė mašė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Papjė mašė (pranc. papier-mâché 'kramtytas popierius') – plastiška popieriaus skiautelių pavidalo žaliava arba masė, paprastai sumaišyta su klijais, gipsu, krakmolu ar kitokiais rišikliais, naudojama tam tikriems gaminiams daryti. Pagamintas daiktas sutvirtėja, kai masė išdžiūsta. Papje-maše vadinama ir iš plastiškos papjė mašė jau padarytų gaminių medžiaga (sustingusi papjė mašė).

Karton pjer (pranc. Carton-pierre 'akmeninis kartonas') – papjė mašė dekoravimo būdas, po kurio daiktai atrodo kaip iš medienos, akmens ar metalo.

Komponavimas redaguoti

Tradicinis papjė mašė rišiklis gaminamas vandens ir miltų ar krakmolo mišinį maišant iki tirštos grietinėlės konsistencijos. Bet kokie klijai gali būti naudojami, jei jų konsistenciją galima išgauti tokio tirštumo, kaip, pvz., PVA ar medžio klijai, tačiau klijai iš miltų ir vandens mišinio yra ekonomiškiausi. Pridedant gvazdikėlių aliejaus ar kitų priedų galima apsaugoti gaminius nuo pelėsių.

Popierius sukarpomas ar suplėšomas į juosteles ir mirkomas rišiklio pastoje, kol jos prisigeria. Taip apdorotos juostelės dedamos sluoksniais ant formos ir paliekamos lėtai džiūti. Džiovinant orkaitėje jos gali susiraityti ar kitaip deformuotis. Apdorotos juostelės gali būti padedamos ant armatūros, skeleto ar rėmo, pagaminto iš vielų. Jas galima kloti ir ant daikto, kad įgautų jo formą. Pati daikto atlieja vėliau lengviau atskiskiria nuo paties daikto, prieš tai jį patepus aliejumi ar taukais.

Išdžiuvusią papjė mašė galima pjaustyti, poliruoti ir/ar dažyti, galima impregnuoti tinkamais vandeniui atspariais dažais.

Istorija redaguoti

Reljefas Šv. Mergelė su kūdikiu (XVIII a. vid., Italija

Papjė mašė idėja iš popieriaus masės daryti trimačius erdvinius daiktus egzistavo nuo popieriaus atsiradimo laikų. Papjė mašė gaminiai įvairiais laikais buvo madingi ne vienoje šalyje.

Europa redaguoti

Auksuoti papjė mašė dirbiniai pasirodė Europoje 1725 m. kaip nebrangi alternatyva architektūriniams auksuotiems tinko ar raižyto medžio elementams kurti. 1772 m. Henris Klėjus (Henry Clay) iš Birmingamo (Anglija) patentavo sluoksniuotų popieriaus lakštų apdorojimo sėmenų aliejumi procesą, skirtą vandeniui atsparių panelių gamybai. Taip gamino karietų durų plokštėms ir panašiems gaminiams. Teodoras Dženensas (Theodore Jennens) 1874 m. patentavo daugiasluoksnių popieriaus lakštų garinimo ir presavimo į įvairias formas, iš kurių gamino padėklus, kėdžių atlošus ar reljefines plokštes. Taip ėmė gaminti baldus ir kitus didelius objektus iš papjė mašė – medinius ar metalinius karkasus padengdavo papjė mašė detalėmis. Tada papjė mašė paviršių lygindavo ir lakuodavo skaidriu ar perlamutriniu laku. Šį gamybos būdą naudojo ir XIX a.

Papjė mašė naudojo lėlių galvoms gaminti nuo 1540 m. iki XX a. vidurio. Galvos buvo liejamos dviejų dalių, iš plaušienos (masės popieriaus gamybai), molio ir gipso mišinio, o po to suklijuojamos, tuomet išlyginamos, nudažomos ir nulakuojamos.

Papjė mašė gaminiai gali būti labai tvirti. Šio kambario siena padaryta iš papjė mašė.

Šiaurės Amerika redaguoti

Papjė mašė ilgą laiką naudojo dekoratyviniais tikslais, XVIII a. pab. – XIX a. pr. ją naudojo labai įvairiai. Papjė mašė buvo vienas iš pirmųjų kompozitų, naudojant tinkamas technologijas galima gaminti neįtikėtinai stiprius ir lengvus gaminius.

XIX a. „Waters & Sons“ Trojos mieste (Niujorko valstija) pagamino popierinę kanoją. Popieriaus juostos gaminimo mašinos išradimas leido pagaminti bet kokio ilgio popieriaus juostas, kurios tapo idealia žaliava darant besiūlius valčių korpusus. Tų laikų popierius buvo daug tįsesnis nei dabartinis, ypač sudrėkęs, todėl labai tiko popierinių valčių gamybai. Ant valties korpuso formos prisegiodavo sluoksnį storo drėgno popieriaus ir kraštus prisegdavo. Tada paviršių ištepdavo klijais, palaukdavo kol sukietės ir poliruodavo. Tada vėl klodavo papildomus sluoksnius popieriaus ir klijų, laukdavo, kol sustings ir poliruodavo. Taip kartodavo tol, kol būsimas valties korpusas pasidarydavo reikiamo storio ir tvirtumo. Kad korpusas būtų tvirtesnis, dėdavo ir vieną ar kelis sluoksnius audeklo. baigtą korpuso ruošinį apipjaustydavo, mediniais strypeliais sutvirtindavo kilį bei planšyrus, impregnuodavo. Popieriniai lenktyninių valčių korpusai XIX a. pabaigoje buvo labai vertinami.^{[reikalingas šaltinis]}

Vidurinieji ir Tolimieji rytai redaguoti

Dažnai papjė mašė technikos panaudojimas – kaukės

Papjė mašė turi ilgą istoriją Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose. Persijoje ir Kašmyre naudota gaminti mažoms dažytoms dėžutėms, padėklams. Japonija ir Kinija taip pat gamino sluoksniuoto popieriaus dirbinius iš papjė mašė. Japonijoje ir Indijoje papjė mašė naudota šarvų ir skydų dekoravimui.

Rusija irgi turėjo klestinčią ornamentinę papjė mašė pramonę. Didelis rusiškų dirbinių iš papjė mašė pasirinkimas buvo „Tiffany & Co.“ kataloge nuo 1893.

Šiuolaikinis panaudojimas redaguoti

Dėžutės kiaušiniams

Dabar dekoravimui ir struktūrų kūrimui naudojamas modernus plastikas ir jo kombinacijos, jis išstūmė papjė mašė kaip komercinį produktą. Bet yra išimčių, tokių kaip Mikarta (moderni popieriaus kombinacija) ir piñata (tradicinis pritaikymas). Taip pat naudojama ir ten, kur svarbu kaina ir nesudėtingas pasigaminimas, pvz., mene, amatuose.

Šiais laikais papjė mašė žaliavą išgauti yra kur kas lengviau, nes yra dokumentus naikinančios tam tikros įmonės su specialia įranga. Pasiruošusios, jos nesudėtingai išgauna susmulkinto popieriaus gabalėlių pavidalo žaliavą, kuri ir yra papjė mašė.