Papis
Papis | |
---|---|
Vieta | Šalčininkų raj., Lietuva |
Plotas | 1,266 km² |
Kranto linijos ilgis | 9,8 km |
Kilmė | ledyninis (fliuvioglacialinis) |
Vidutinis gylis | 0,9 m |
Didžiausias gylis | 1,6 m |
Įteka | Okva, Merkio-Vokės kanalas |
Išteka | Vokė |
Koordinatės | 54°28′46.7″ š. pl. 25°7′57.2″ r. ilg. / 54.479639°š. pl. 25.132556°r. ilg. |
Papis – ežeras pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone (ties sankirta su Vilniaus ir Trakų rajonais), apie 2 km į šiaurę nuo Baltosios Vokės, Rūdninkų girios šiauriniame pakraštyje (Papiškių, Ropėjos miškai), apsuptas Baltosios Vokės durpyno. Ilgis iš pietų į šiaurę – 2,6 km, plotis – iki 1,1 km. Altitudė 130,9 m. Ežeras seklus, jo didžiausias gylis – 1,6 m. Ežeras susidaręs senslėnio terasos duburyje. Papis pasiekęs senatvės būklę – užžėlęs vandens augmenija. Yra keletas salų pietinėje dalyje (didžiausios 0,73 ha, 0,64 ha, 0,6 ha) ir keletas šiaurinėje dalyje (didžiausios 1,86 ha, 0,28 ha). Krantai žemi, pelkėti. Dugną dengia molinga klintis, sapropelingas dumblas.[1]
Į ežerą įteka Papis (Akla, Okva), išteka Neries intakas Vokė. Pietuose ežeras Merkio-Vokės kanalu sujungtas su Merkiu.
Ežeras yra lyninio tipo.[2] 1967 m. paskelbtas Papio ornitologiniu draustiniu (plotas 3,07 km²).[3] Čia saugoma migruojančių paukščių apsistojimo vieta, didžiųjų baublių, pievinių lingių perimvietės.
Aplink ežerą įsikūrusios Papiškės, Pakrempė, Vairos ir Mikašiūnų sodai.
Ežerėvardis Pãpis kildinamas nuo žodžio pãpas („krūtis, spenys, koks nelygumas, atsikišimas“).[4]
Nuorodos
redaguoti- ↑ Papis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 301
- ↑ Restauruotinų Lietuvos ežerų nustatymas ir preliminarus restauravimo priemonių parinkimas šiems ežerams, siekiant pagerinti jų būklę. Galutinė ataskaita, I dalis. Vilnius, 2009. 265 psl.[neveikianti nuoroda]
- ↑ VĮ Šalčininkų miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekto sudedamoji dalis. Kaunas: Valstybinis miškotvarkos institutas, 2010–2012.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 244