Panevėžio konservų fabrikas
55°43′53.6″ š. pl. 24°21′40.9″ r. ilg. / 55.731556°š. pl. 24.361361°r. ilg.
.jpg) Panevėžio konservų fabriko pastatai, 2012 m. | |
| Pramonė | maisto |
|---|---|
| Įkurta | 1944 m. |
| Uždaryta | 1994 m. |
| Centrinė būstinė | Kranto g. 12, Panevėžys, Lietuva |
| Produktai | vaisių ir daržovių konservai |
| Darbuotojų | 230 (1986 m.) |
Panevėžio konservų fabrikas – buvusi maisto pramonės įmonė Panevėžyje, Kranto gatvėje. Veikė nuo 1944 iki 1994 m., gamino vaisių ir daržovių konservus.
Fabriko statinių kompleksas 1994 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.[1]
Istorija redaguoti
1944 m. rugpjūtį įkurtas Lietuvos konditerijos ir vaisių-daržovių perdirbimo tresto „Skanėstas“ Panevėžio skyrius. Netrukus jis pavadintas Panevėžio konditerijos, vaisių ir daržovių kombinatu, o atskiri jo padaliniai – Kopūstų raugyklos ir uogų viryklos skyriumi, Kavos fabriku ir saldainių fabriku „Nevėžis“. Kombinate dirbo 14 darbininkų. 1946 m. balandžio 16 d. kombinatas pervadintas Panevėžio daržovių rauginimo ir vaisių perdirbimo punktu, o 1949 m. sausio 1 d. – Panevėžio daržovių kombinatu. 1948 m. pradėtas gaminti marmeladas, buvo gaminamas ir limonadas.[2]
Kol nebuvo kolūkių, įmonė produkciją supirkinėjo iš Panevėžio apylinkių ūkininkų. 1949 m. kombinato reikmėms perduotas didžiulis nacionalizuotas Aleksandros ir Vytauto Gasiūnų ūkis (buvusio sodo vietoje dabar – Tulpių gyvenamasis kvartalas). Iš pradžių kombinatas naudojosi patalpomis įvairiose Panevėžio vietose: Kranto gatvėje 13a (kontora), Respublikos gatvėje (gamybinės patalpos), Ramygalos gatvėje (sandėliai ir kopūstų raugykla), o 1955 m. įsikūrė buvusios Degtinės gamyklos patalpose Kranto gatvėje.[2]
1975–1986 m. įmonė vadinta Panevėžio konservų kombinatu, nuo 1986 m. – Panevėžio konservų fabriku. Gamino 86 pavadinimų vaisių ir daržovių konservus, dalis produkcijos buvo siunčiama į Rusiją. 1986 m. fabrike dirbo 230 darbuotojų, pagaminta 10,6 mln. sutartinių indelių.[3] Pasibaigus sovietmečiui, 1994 m. fabrikas bankrutavo, jo pastatus 1998 m. įsigijo JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“, vėliau savininkai keitėsi. Dauguma pastatų nenaudojami, kai kurie – avarinės būklės.[4]
Architektūra redaguoti
Fabriko statiniai išsidėstę miesto centre, ant aukšto Nevėžio senvagės šlaito, abipus Kranto gatvės (Nevėžio pusėje gamybiniai, kitoje – gyvenamieji). Statyti apie 1880–1890 m. carinės Rusijos valstybinio degtinės monopolio Panevėžio pilstyklai (dar vadinamai sandėliu). Po Antrojo pasaulinio karo rekonstruoti, pritaikyti vaisių ir daržovių perdirbimui. Rekonstrukcijos metu sudarkyta fabriko pastatų erdvinė struktūra.[5] Istorizmo stilistikos raudonų plytų mūro su gausiu dekoru pastatai – tipiškas XIX–XX a. pramoninės architektūros pavyzdys.[2] Saugomų fabriko statinių kompleksą sudaro gamybinis pastatas, sarginė, administracinis pastatas, sandėlis, du gyvenamieji namai, trys ūkiniai pastatai ir tvora. Saugomos teritorijos plotas – 0,95 ha.[1]
Pastatai vieno arba dvejų aukštų, gamybinis pastatas – laiptuotos formos: vieno, dvejų ir trijų aukštų. Stogai dvišlaičiai arba valminiai, fasadai – su profiliuotais pastogės, tarpaukštiniais ir cokolio karnizais, piliastrais su bazėmis ir kapiteliais, mentėmis, dekoruoti keramikinėmis plaketėmis su rozetės bei vėduoklės motyvais; langų ir durų angos papuoštos sandrikais su spynomis ar be jų, kai kur su polanginiais karnizais. Dviaukščio gyvenamojo namo pagrindiniai fasadai – su centriniais rizalitais, gamybinio pastato trečiojo aukšto sienose – stačiakampės nišos. Gamybinio, administracinio pastato ir sarginės fasaduose gatvės pusėje įrengti frontonai. Geriausios būklės – gyvenamieji namai ir administracinio pastato vakarinis korpusas, prasčiausios – sandėlis ir ūkiniai pastatai.[6][7][8][9][10][11][12][13][14]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 „Panevėžio konservų fabriko statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Donatas Pilkauskas, Konservų fabrikas XX a. 5 dešimtmetyje, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2021-02-01. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ Panevėžio konservų fabrikas, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 3 (Masaitis–Simno), p. 292. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1987.
- ↑ Lina Dranseikaitė, Išties ypatingas Panevėžio pastatas – per verslininkų rankas keliauja net 21 metus, Lietuvos rytas, 2019-07-30. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
- ↑ Fabriko konversija, Arches. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso gamybinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso sarginė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso pirmas namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso antras namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso pirmas ūkinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso antras ūkinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso trečias ūkinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso administracinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.
- ↑ „Panevėžio konservų fabriko statinių komplekso sandėlis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-13.