Vikipedija

Panerių žudynės

Panerių žudynės – masinės žudynės, įvykdytos Panerių miške netoli Panerių geležinkelio prie Vilniaus Antrojo pasaulio karo metais. Masiniai žydų tautybės asmenų šaudymai prasidėjo 1941 m. liepą ir truko iki nacių okupacinės valdžios pasitraukimo iš Vilniaus 1944 m. Masinius žydų ir kitų tautybės asmenų sušaudymus organizavo Trečiojo Reicho saugumo departamentas (SD) ir apsaugos rinktinė (SS). Žydų masinius sušaudymus įvykdė nacių okupacinės valdžios įsteigtas ir organizuotas Ypatingasis būrys, suburtas iš vietinių lietuvių tautybės kolaborantų.[2][3][4]

Žydų tautybės vyrų paruošimas sušaudymui Panerių miško duobėje, liepos 11 d. (ar 12 d.), 1941 m. Ypatingojo būrio nariai matomi su ginklais. Viduryje matomi sušaudymui vedami vyrai, vilkintys medžiaginius maišus ar atplaišas. Nuotraukos autorius: Ottas Schroff, priklausęs 96-ajai Vermachto pėstininkų divizijai.[1]
Antrojoje Otto Schroff nuotraukoje matomas žydų tautybės vyrų paruošimas sušaudymui Panerių miško duobėje, liepos 11 d. (ar 12 d.), 1941 m. Ypatingojo būrio nariai matomi su ginklais, kai kurie vilki baltus raiščius ant rankų viršutinės dalies.[1]

Panerių miške žuvo nuo 70 iki 100 tūkstančių asmenų. Didžioji dalis sušaudytųjų buvo žydų tautybės Vilniaus ir aplinkinių kraštų gyventojai. Intensyviausias žydų šaudymo laikotarpis Paneriuose prasidėjo 1941 m. rugsėjį ir tęsėsi iki 1941 m. lapkričio pradžios. Jo metu sušaudyta apytikriai 20 tūkstančių Vilniaus krašto žydų. Šiuo laikotarpiu naciai likvidavo Mažąjį Vilniaus getą ir sumažino Didžiojo Vilniaus geto žydų bendruomenę.[5] Pagal sušaudytų žydų tautybės aukų skaičių, Panerių žudynės yra didžiausias Holokausto įvykis Lietuvoje.

Kitomis masinių žudynių aukomis Paneriuose buvo lenkai (nuo 1,5 iki 20 tūkstančių), sovietų karo belaisviai (apie 5000), lietuviai (apie 100), romai (apie 50).[6][7][8]

Lietuva tapo viena iš pirmųjų nacistinės Vokietijos okupuotų teritorijų be Lenkijos, kurioje nacių kariniai daliniai ėmėsi masinių žydų sušaudymo operacijų.

Politinis kontekstas

redaguoti

Po Želigovskio maišto, sukūrus trumpalaikę Vidurinės Lietuvos valstybę, pagal 1923 m. Tautų Sąjungos susitarimus, Paneriai tapo Antrosios Lenkijos Respublikos Vilniaus vaivadijos dalimi. Tuo metu krašte vyravo lenkų ir jidiš kalbos. Po jungtinio Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos Lenkijos pasidalinimo 1939 m. rugsėjo mėnesį, Vilniaus kraštas buvo aneksuotas Sovietų Sąjungos ir tų pačių spalio 10 d. perduotas Lietuvai.

Vietovė

redaguoti

1940 m. birželį sovietams aneksavus Lietuvą ir Baltijos šalis, šalia Panerių pradėta statyti karo reikmėms skirtas skystojo kuro saugyklas su būsimu sovietų kariniu aerodromu. Kuro saugyklų teritorija siekė apie 5 kv. km plotą. Sovietų statytojai paruošė ir iškasė septynias didelės 5 metrų gylio duobes, sujungtas grioviais vamzdžių trasoms nutiesti. 1941 m. birželį dviejų saugyklų statyba jau buvo pabaigta.[9]

Degalų saugyklos darbai nutrūko 1941 m. birželį, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui. Nacių okupacinei valdžiai užėmus Vilnių, 1941 m. birželį buvo nuspręsta panaudoti Panerių kuro saugyklų teritoriją ir joje iškastas duobes masinių žudynių reikmėms: nužudytųjų kūnus nuspręsta užkasti kuro saugykloms paruoštose duobėse.[10] Pasirinkta teritorija buvo nutolusi nuo Vilniaus centro apie 9 km, iš miesto ją galima buvo pasiekti plentu, geležinkeliu ar pėsčiomis. Nacių okupacinė valdžia buvusias Panerių kuro saugyklas praminė „baze“. 1941 m. liepos pabaigoje jos plotas buvo apjuostas 2 metrų tinklu: vieliniu iš geležinkelio pusės ir spygliuotu likusiame perimetre. Pagrindinių vartų sargyba buvo patikėta vokiečių daliniams ir Ypatingajam būriui. Pradėjus masinius žydų bendruomenės sušaudymus Paneriuose, teritorija buvo saugoma visą parą.[9][11]

Žudynės

redaguoti
 
Alfredas Filbertas (taip pat žinomas kaip Albertas Filbertas), Einsatzkommando 9 grupės vadas, vienas iš Panerių masinių žudynių organizatorių[12]

Vilniaus krašto žydų žudynės prasidėjo 1941 m. liepos mėn., kai tik SS Einsatzkommando 9 grupė, vadovaujama oberšturmbanfiurerio Alfredo Filberto, atvyko į Vilnių 1941 m. liepos 1 d. (ar 2 d.)[13][14] A. Filbertas paskyrė savo būrio narį SS oberšturmfiurerį Francą Šaušiucą atsakingu už žydų sušaudymus už miesto ribų. Grupės įvykdyti žydų sušaudymai mieste prasidėjo liepos 4 d. Per pirmąsias keturias dienas Einsatzkommando 9 sušaudė mažiausiai 327 žydus Vilniuje.[15]

Žydų masinių persekiojimų pradžia Vilniuje

redaguoti

1941 m. liepos viduryje pradėti masiniai Vilniaus žydų suėmimai ir sušaudymai. Persekiojimus ir areštus vykdė gestapo, SS, Ypatingojo būrio ir Lietuvos policijos pareigūnai. Jų metu žydų tautybės gyventojai būdavo suimami, jų turtas konfiskuojamas. Suimtieji buvo kalinami Lukiškių kalėjime sudėtingomis sąlygomis, dažnai be maisto.[16]

Pirmosiomis masinių persekiojimų dienomis Vilniuje žydų suėmimus vykdė su naciais kolaboravę lietuvių pareigūnai. Pasak Panerių sušaudymus išgyvenusių Vilniaus žydų liudijimų, jauni lietuviai pareigūnai buvo praminti žydų gaudytojais. Jų užduotimi buvo suiminėti žydų tautybės Vilniaus gyventojus miesto gatvėse ir namuose. Pareigūnai atlikdavo nesankcionuotas kratas ir reikalaudavo kitų miesto gyventojų informuoti apie jų kaimynus žydus.[17] Prasidėjus žydų suėmimams mieste, naciai paskleidė gandus, kad Vilniaus žydų vyrai buvo ruošiami transportavimui į darbo stovyklą Paneriuose. Jie privalėjo vykti į Panerius su savarankiškai suruoštomis higienos priemonėmis ir rankšluosčiais.[18]

Žudynių pradžia

redaguoti
 
Jaun. ltn. Balys Norvaiša, Ypatingojo būrio vadas 1941-1943 m.[19]

Pirmasis liudijimuose paminėtas masinis žydų sušaudymas Panerių miške įvykdytas 1941 m. liepos 11 d. Pasak vietinio lenkų žurnalisto Kazimiero Sakovičiaus, stebėjusio žydų vyrų grupių konvojavimus Paneriuose, per vieną liepos 11 d. popietę kelias valandas trukusius sušaudymus buvo nužudyta apie 200 vyrų.[20] Panašūs liepos 11 d. duomenys užfiksuoti ir Lukiškių kalėjimo dokumentuose, kuriuose minimas 168 ir 179 žydų vyrų transportavimas iš kalėjimo.

Liepos 11 d. suimtųjų žydų sušaudymus įvykdė Ypatingasis būrys. Pirmojo sušaudymo aplinkybės žinomos iš būriui priklausiusių Mečislovo Butkaus ir Konstantino Čičelio liudijimų.[21] Liepos 11 d. būrys, apginkluotas rusiškais šautuvais, atvyko iš savo būstinės į Lukiškių kalėjimą. Pirmajam sušaudymui vadovavo Vladas Mackevičius. Lukiškių kalėjimo dokumentuose rastas 347 suimtųjų žydų sąrašas. Kitoje šio sąrašo pusėje įrašyta: 168 asmenis išsivedžiau darbams (sušaudyti). Šį įrašą M. Butkus pasirašė ranka ir datavo jį 1941 m. liepos 11 d. Šalia A. Butkaus taip pat rastas V. Mackevičiaus įrašas: Paėmiau 180 kalinius žydus (sušaudyti) (šiame įraše ansktesnis 179 kalinių skaičius nubrauktas ir jo vietoje įrašytas 180 kalinių skaičius).[22] Tikėtina, kad 347 kalinai buvo išvesti dviem grupėmis: 168 kalinių konvojui vadovavo M. Butkus, 180 - V. Mackevičius.[23] Pirmąsias žudynes taip pat įvykdė Balys Lukošius, Juozas Šidlauskas, Balys Norvaiša. Pasak K. Čičelio, tarp pirmososios dienos sušaudymų vykdytojų buvo Vladas Kliukas, Vladas Butkūnas, Juozas Vėlyvis, Stasys Grikštas, Vincas Sausaitis, Juozas Mekišius, Jonas Dolgovas.[21]

Pasak K. Sakovičiaus, sušaudymai Paneriuose tęsėsi ir buvo vykdomi liepos 12–19 d., 23–26 d. ir 28–31 d. Jo liudijimu tokiu būdu liepą buvo sušaudyta apie 5000 žydų.[24] Per reguliarius sušaudymus rugpjūtį nužudyta apie 2000 žydų tautybės žmonių. Pirmieji vaikų ir paauglių sušaudymai įvykdyti rugpjūčio 11 ir 16 d.[25]

 
SS oberšarfiureris Horstas Švainbergeris, Vilniaus žydų žudynių organizatorius ir vykdytojas[26]

Žudynių masto augimas, 1941 m.

redaguoti

Rugpjūčio 31 d. vokiečių ir lietuvių pareigūnai apkaltino žydų gyventojus šaudynėmis iš Stiklių ir Didžiosios gatvės kampe esančio pastato lango. Pasak Grigorijaus Šuro liudijimo, šaudynes imitavo naciams talkinantys lietuvių pareigūnai.[27] Jos buvo paruoštos kaip pretekstas tą pačią dieną surengtam žydų pogromui Vilniuje. Persekiojimams vadovavo Horstas Švainbergeris ir jam talkinantys SS pareigūnai: Martinas Vaisas ir Augustas Heringas. Suimtieji buvo kalinami perpildytame Lukiškių kalėjime, iš kurio jie buvo konvojuojami į Panerius rugsėjo pirmosiomis dienomis. Pasak oficialios nacių pareigūnų suvestinės, žinomos kaip Jėgerio ataskaita, vien tik rugsėjo 2 d. Paneriuose sušaudyti 3700 žydai: 864 vyrai, 2019 moteris ir 817 vaikai.[28]

1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas Vilniaus getas. Tą patį mėnesį per vieną operaciją buvo sušaudyti 6000 žydų, prie štai juos suimant ir nuvesdinant į Panerius. Dauguma aukų prieš sušaudant nurengtos. Tolesnės masinės žudynės, vykdomos nacių pareigūnų ir Ypatingojo būrio narių, vyko visą rudenį. Iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta apie 50 000–60 000 Vilniaus žydų. Žudynių tempas sulėtėjo 1942 m.

Sonderaktion 1005 operacija (1943–1944 m.)

redaguoti
 
Panerių žudynių vieta Lenkijos Holokausto žemėlapyje: Paneriai pažymėti balta kaukole viršutiniame dešiniajame kampe, netoli Vilniaus (Wilno)

1942 m. Vokietijai patiriant pralaimėjimus Rytų fronte, nacių vadovybė parengė Sonderaktion 1005 operacijos planą. Šis planas numatė priemones ir veiksmus, kuriais būtų nuslėpti masinių žydų ir kitų bendruomenių žudynių įkalčiai nacių okupuotose teritorijose. 1943 m. pavasarį nacių okupacinė valdžia Lietuvoje ėmė rengtis žudynių pėdsakų naikinimui Paneriuose. Vilniuje buvo suformuota preliminari nacių pareigūnų grupė, atsakinga už šios operacijos įgyvendinimą Vilniaus krašte. Jai vadovavo SS unteršturmfiureris Herbertas Altas.[29]

1942 m. pabaigoje nacių vadovybė Vilniuje suformavo priverstinio darbo komandą, daugiausia iš įkalintų vietinių Vilniaus žydų tautybės asmenų. Ši brigada oficialiai buvo pavadinta Sonderkommando 1005A. Brigados nariai buvo apgyvendinti žudynių teritorijoje (vadinama „baze“) ir priversti ekshumuoti nužudytųjų palaikus, juos apdoroti ir kremuoti masinėse laužavietėse Paneriuose. Ši komanda taip pat buvo žinoma kaip kūnų degintojų brigada.[30]

Pirmaisiais Sonderkommando 1005A brigados nariais tapo žydai, tuo metu kalintys gestapo kalėjime Vilniuje. 1943 m. lapkritį dalį brigados narių pradėta vežti į Panerių mišką, kuriame jie buvo priversti kirsti medžius ir ruošti rąstus. Po kurio laiko ši pirmoji grupė buvo apgyvendinta medinės pirties tipo pastate miške.[30] Antroji žydų kalinių grupė vesta iš gestapo kalėjimo į Panerius pėsčiomis medžio kirtimo darbams.[31]

Po kelių savaičių ruošos darbų, 1942 m. gruodį, abi kalinių grupės buvo apgyvendintos specialiai tam pastatytame barake vienoje iš duobių. Vienas iš kalinių, Julijus Farberis, nurodė, kad apytikris duobės plotis buvo apie 15–22 metrai, gylis – 4–4,5 metrai. Duobės sienos buvo išmūrytos akmenimis. Barako patalpos buvo padalintos į miegamąją dalį ir virtuvę. Į duobę buvo nuleidžiamos dvi kopėčios kaliniams ir vienos atskiros – sargybiniams.[32]

Nuo 1943 m. lapkričio iki 1944 m. balandžio brigada buvo sudaryta iš apytikriai 80 žmonių. Gruodį brigada buvo papildyta žydų kaliniais, atgabentais iš uždarytų Vievio ir Žiežmarių priverstinio darbo lagerių. 1944 m. sausio pabaigoje Paneriuose kalinta nuo 7 iki 9 žydų iš karo belaisvių stovyklos Stalag 344 Vilniuje. 1944 m. vasario 17 d. komanda papildyta keliais sovietiniais karo belaisviais. Brigadoje buvo keturios kalinės moterys, atsakingos už maisto ruošimą visai brigadai ir tvarkos palaikymą. Jos buvo apgyvendintos drauge su vyrais.[33]

Nacių pareigūnai sušaudytųjų kūnų ekshumaciją ir kremavimą organizavo metodiškai. Darbas buvo paskirstytas tarp aukų palaikų kasėjų, kūnų traukėjų, dantų tikrintojų, neštuvų nešėjų, laužų statytojų, medienos tiekėjų, degintojų, pelenų sijotojų ir pelėnų maišytojų. Persijoti aukų pelenai buvo maišomi su smėliu vietoje ir supilami atgal į ekshumacijos duobes.[34][35]

Laužavietės buvo ruošiamos pagal griežtai nustatytą tvarką. Septynių metrų ilgio ir septynių metrų pločio zonoje buvo iškasami trys aštuonių metrų ilgio ir 60 cm gylio grioviai ant kurių buvo klojami aštuoni rąstai. Viduryje iš lentų buvo pastatomas keturių metrų aukščio kaminas. Ant pirmojo sausų malkų sluoksnio būdavo sudedami žmonių kūnai (galva į išorę). Tarpai tarp kūnų užpildomi sušaudytųjų rūbais arba mažesniais vaikų palaikais. Vidutiniškai laužas siekdavo 4 ar 4,5 metrų aukštį. Degimas užtrukdavo nuo trijų iki septynių parų. Nacių pareigūnai kūnus įsakydavo vadinti figūromis.[36][37]

Po kelių mėnesių priverstinio darbo 1944 m. balandžio 19 d. daliai brigados pavyko pabėgti per tunelį, iškastą šaukštais. Vienuolika iš aštuoniasdešimties pabėgusių išgyveno karą; jų parodymai prisidėjo prie žudynių atskleidimo.[38]

Aukos

redaguoti

Bendras aukų skaičius 1944 m. pabaigoje buvo nuo 70 000 iki 100 000. Sovietų 2-ojo Baltarusijos fronto pajėgų atliktos ekshumacijos duomenimis, dauguma (50 000–70 000) aukų buvo Lenkijos ir Lietuvos žydai iš gretimų Lenkijos ir Lietuvos miestų, o likusieji daugiausia buvo lenkai (apie 20 000) ir rusai (apie 20 tūkst.). 8 000).[paaiškinti] Pasak Monikos Tomkevič, 2008 m. knygos apie Panerių žudynes autorės, žuvo 80 000 žmonių, įskaitant 72 000 žydų, 5 000 sovietų kalinių, 1 500–2 000 lenkų, 1 000 žmonių, vadinamų komunistais ar sovietų aktyvistais, ir 40 čigonų.

Lenkų aukos daugiausia buvo lenkų inteligentijos atstovai – akademikai, pedagogai (pvz., Stefano Batoro universiteto profesorius Kazimieras Pelčaras), kunigai (pvz., kunigas Romualdas Svirkovskis) ir Armijos Krajovos pasipriešinimo judėjimo nariai. Tarp pirmųjų aukų buvo maždaug 7500 sovietų karo belaisvių, sušaudytų 1941 m. netrukus po operacijos „Barbarossa“ pradžios.[39] Vėlesniuose etapuose taip pat buvo mažiau aukų ir kitų tautybių, tarp jų vietiniai rusai, romai ir lietuviai, ypač komunistų šalininkai (Liudas Adomauskas, Valerijonas Knyva, Andrius ir Aleksandra Bulotos) ir per 80 Generolo Povilo Plechavičiaus vietos lietuvių būrio karių, kurie atsisakė vykdyti vokiečių įsakymus.

Paminėjimas

redaguoti

Informacija apie žudynes pradėjo sklisti jau 1943 m. dėl Helenos Pasierbskos, Juzefo Mackevičiaus, Kazimiero Sakovičiaus ir kitų veiklos bei darbų. Vis dėlto sovietų režimui, kuris rėmė lenkų perkėlimą iš Kresių, buvo patogu neigti, kad lenkai ar žydai buvo išskirti žudynėms Paneriuose; oficiali nuostata buvo tokia, kad Paneriai buvo tik sovietų piliečių žudynių vieta.[39] [40] Dėl to kai kurie, įskaitant Lenkijos ministrą pirmininką Ježį Buzeką, palygino tai su Katynės žudynėmis.

2000 m. spalio 22 d., praėjus dešimtmečiui po komunizmo žlugimo, nepriklausomoje Lietuvoje kelių lenkų organizacijų pastangomis per oficialią ceremoniją, kurioje dalyvavo tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vyriausybių atstovai, buvo pastatytas paminklas (kryžius) žuvusiems Lenkijos piliečiams. (Bronislovas Komorovskis, Lenkijos gynybos ministras ir jo kolega iš Lietuvos), taip pat keletas nevyriausybinių organizacijų.[39]

Žudynių vietą įamžina paminklas Holokausto aukoms atminti (pastatytas 1991 m.), memorialas lenkų aukoms atminti (pastatytas 1990 m., atstatytas 2000 m.), paminklas gegužę nacių nužudytiems Lietuvos vietinio būrio kariams, 1944 (pastatytas 2004 m.),[paaiškinti] paminklinis akmuo sovietų karo belaisviams, žuvusiems badu ir čia sušaudyti 1941 m. (įstatytas 1996 m.)[paaiškinti] ir nedidelis muziejus (šiuo metu Panerių memorialinis informacijos centras). Pirmąjį paminklą buvusioje masinių žudynių vietoje 1948 m. pastatė Vilniaus žydai, tačiau sovietų režimas netrukus jį pakeitė tradiciniu obelisku, skirtu „fašizmo aukoms“.[41]

Žmogžudystes Paneriuose šiuo metu tiria Lenkijos Tautos atminties institutas, Gdansko skyrius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.[42] Pagrindiniai faktai apie Panerių memoriale esančius memorialinius ženklus ir buvusios masinių žudynių vietos objektus (žudynių duobes, tranšėjas, vartus, takus ir kt.) dabar pateikiami Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus sukurtame tinklalapyje.

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ 1,0 1,1 Sederevičiūtė 2021, pp. 71–87.
  2. ↑ Bubnys 2020, pp. 113–161.
  3. ↑ Stasiulis 2021, pp. 8–21.
  4. ↑ Bubnys 2019, pp. 6–40.
  5. ↑ Bubnys 2020, pp. 122–126.
  6. ↑ Stasiulis 2021, pp. 12.
  7. ↑ Michalski, Czesław (Winter 2000–2001). „Ponary — the Golgotha of Wilno“ [Ponary – Golgota Wileńszczyzny]. Konspekt (lenkų). Academy of Pedagogy in Kraków. 5. Suarchyvuotas originalas 2008-12-24 – via Internet Archive, 24 December 2008.
  8. ↑ Niwiński, Piotr (2011). Ponary : the Place of "Human Slaughter" (lenkų, anglų ir lietuvių). Warsaw: Instytut Pamięci Narodowej, Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu; Ministerstwo Spraw Zagranicznych Rzeczpospolitej Polskiej, Departament Współpracy z Polonią. pp. 25–26.
  9. ↑ 9,0 9,1 Bubnys 2019, p. 12.
  10. ↑ Vilnius Yiddish Institute (2009), The Tour of Ponar, part 1 (3:22 min.) YouTube svetainėje . As well as, The Tour of Ponar, part 2 (6:47 min.) YouTube svetainėje .
  11. ↑ Šikšnianas 2021, pp. 29–31.
  12. ↑ Kray 2016, p. 50.
  13. ↑ Idzelis 2019, p. 50-51.
  14. ↑ Kray 2016, p. 52.
  15. ↑ Kray 2016, p. 46–56.
  16. ↑ Bubnys 2019, pp. 118.
  17. ↑ Heath 2024, p. 17.
  18. ↑ Heath 2024, p. 10.
  19. ↑ Bubnys 2019, pp. 71–72.
  20. ↑ Sakowicz 2012, p. 34.
  21. ↑ 21,0 21,1 Idzelis 2012, pp. 348–351.
  22. ↑ Idzelis 2012, pp. 349.
  23. ↑ Idzelis 2012, pp. 350.
  24. ↑ Bubnys 2020, pp. 118.
  25. ↑ Bubnys 2020, pp. 119.
  26. ↑ Bubnys 2019, pp. 53–54.
  27. ↑ Šuras 1997, pp. 35.
  28. ↑ Bubnys 2020, pp. 120.
  29. ↑ Latvytė 2021, pp. 51–52.
  30. ↑ 30,0 30,1 Latvytė 2021, pp. 51–53.
  31. ↑ Heath 2024, pp. 64–69.
  32. ↑ Latvytė 2021, pp. 52–53.
  33. ↑ Latvytė 2021, pp. 53, 58–60.
  34. ↑ Heath 2024, pp. 70–72.
  35. ↑ Latvytė 2021, pp. 57.
  36. ↑ Heath 2024, pp. 72–76.
  37. ↑ Latvytė 2021, pp. 57–58.
  38. ↑ Nicholas St. Fleur (June 29, 2016). „Escape Tunnel Dug by Hand Is Found at Holocaust Massacre Site“. The New York Times.
  39. ↑ 39,0 39,1 39,2 Ponary Archyvuota kopija 2020-08-24 iš Wayback Machine projekto.. Last accessed on 10 February 2007.
  40. ↑ Memorial to the Murdered Jews of Lithuania at Ponary (with photo gallery); accessed 15 March 2007.
  41. ↑ Zigmas Vitkus, „Paneriai: senojo žydų atminimo paminklo byla (1948–1952)“, Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 2, p. 27–35.
  42. ↑ Bubnys 2019.

Bibliografija

redaguoti
  • Bubnys, Arūnas (2020). Arūnas Bubnys (red.). The Massacres of Vilnius Jews and the Vilnius Ghetto (1941–1944) (The Holocaust in Lithuania:1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
  • Bubnys, Arūnas (2019). Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9786098037821.
  • Kray, Alex J. (2016). The Making of an SS Killer The Life of Colonel Alfred Filbert, 1905-1990. Cambridge University Press. ISBN 9781107146341.
  • Heath, Chris (2024). No Road Leading Back: An Improbable Escape from the Nazis and the Tangled Way We Tell the Story of the Holocaust. The Bridge Street Press. ISBN 9780349136264.
  • Idzelis, Augustinas (2020). Arūnas Bubnys (red.). Demographic Aspects of the Jewish Population in Lithuania, September 1939– June 1941 (The Holocaust in Lithuania:1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
  • Latvytė, Neringa (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Masinių žudynių įrodymų naikinimas Paneriuose: Sonderkommando 1005A (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Sakowicz, Kazimierz (2012). Panerių dienoraštis 1941-1943 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9786098037203.
  • Sederevičiūtė, Šarūnė (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Fotografija Panerių bazėje nacių okupacijos metais: kiek? kodėl? kaip? (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Stasiulis, Stanislovas (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Įvadas (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais) (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Šuras, Grigorijus (1997). Grigorijaus Šuro užrašai. Vilniaus geto kronika, 1941-1944. Vilnius. ISBN 9789986882008.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)

Nuorodos

redaguoti

Vaizdo įrašai

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Panerių_žudynės&oldid=7575322"