Vikipedija

Panamos dokumentai

Panamos dokumentai – paviešintas 11,5 milijono konfidencialių dokumentų rinkinys, suteikiantis išsamią informaciją apie daugiau nei 214 000 lengvatinio apmokestinimo bendrovių. Tokį sąrašą, į kurį įtrauktos akcininkų ir įmonių direktorių tapatybės, parengė Panamos įmonių paslaugų teikėjas „Mossack Fonseca“. Šie dokumentai parodo, kaip turtingi asmenys, įskaitant valstybės pareigūnus, slėpė savo turtą nuo visuomenės. Dokumentų paskelbimo metu buvo atskleisti penki tuo metu dar buvę valstybės vadovai iš Argentinos, Islandijos, Saudo Arabijos, Ukrainos ir Jungtinių Arabų Emyratų; taip pat valstybės pareigūnai, artimi giminaičiai ir įvairių vyriausybių vadovų partneriai daugiau nei keturiasdešimtyje kitų šalių. Didžiosios Britanijos Mergelių Salos tapo namais pusei paviešintų įmonių, o Honkonge įsikūrė bankų filialai, advokatų kontoros ir tarpininkai.[1]

Šalys, kurių politikai, valstybės tarnautojai arba artimi partneriai, susiję su 2016 m. balandžio 3 d. nutekėjusiais duomenimis.

Nors nuotoliniai verslo objektai nepažeidžia įstatymų, atlikto tyrimo metu buvo pranešta, kad kai kurios iš įtrauktų į tyrimą įmonių gali būti naudojamos neteisėtais tikslais, įskaitant sukčiavimą, prekybą narkotikais ir mokesčių vengimą.[2]

Anoniminis šaltinis, pasivadinęs „John Doe“, 2015 m. pradžioje padarė dokumentus prieinamus Vokietijos laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“. Informacija iš šio informatoriaus[3] apima laikotarpį nuo 1970 m. ir užima 2,6 terabaitus duomenų. Atsižvelgiant į informacijos nutekėjimo mastą, laikraštis pasitelkė į pagalbą Tarptautinės tiriamosios žurnalistikos konsorciumą (ICIJ), kuris išplatino dokumentus tolimesniam tyrimui ir analizei tarp 400 žurnalistų 107 žiniasklaidos organizacijose iš 76 šalių.[4] Pirmieji reportažai, remiantis Panamos popieriais, o tiksliau – 149 dokumentais, buvo publikuojami 2016 m. balandžio 3 d. 2016 m. gegužę ICIJ ketina atskleisti visą dokumentuose minimų įmonių sąrašą.[5]

Pagrindinė informacija redaguoti

 
Panamos miesto finansų rajonas

Nors oficialaus apibrėžimo nėra, jurisdikcija paprastai laikomas lengvatinio apmokestinimo bendrovės finansų centras, kartais neoficialiai vadinamas mokesčių saugykla (angl. tax haven), kai jo bankininkystės infrastruktūra:

  • Pirmiausia teikia paslaugas žmonėms ar įmonėms, kurie nėra jos gyventojai.
  • Reikalauja mažai arba jokios informacijos prieš užsiimant verslu.
  • Išskaičiuoja mažus mokesčius.[6]

Tokios jurisdikcijos klientams gali reikėti nuotolinių banko sąskaitų dėl bet kokių priežasčių, tarp kurių yra visiškai legalios ir etiškai nepriekaištingos.[7] Tačiau, „labiausiai akivaizdus lengvatinių mokesčių centrų naudojimas yra siekis išvengti mokesčių“, kaip teigia žurnalistai ir tyrėjai iš „The Economist“ ir „Tax Justice Network“.[8][9] Igor Angelini, Europolio Finansinės žvalgybos grupės vadovas, pasisakė, kad lengvatinių mokesčių centrus naudojančios kompanijos „atlieka svarbų vaidmenį didelio masto pinigų plovimo veikloje“ ir kad tokios kompanijos paprastai reiškia „kyšio persiuntimą“.[10]

Advokatų kontoros paprastai vaidina pagrindinį vaidmenį lengvatinių mokesčių centrų finansinėse operacijose.[9] „Mossack Fonseca“ advokatų kontora Panamoje, kurios darbo produktas buvo nutekintas Panamos popieriuose, yra viena didžiausių rinkoje.[11] Paslaugos klientams apima fikcinių įmonių inkorporavimą ir valdymą draugiškomis jurisdikcijomis.[12] Tai apima „sudėtingų fikcinių įmonių struktūrų“ kūrimą, kas, nors ir yra legalu, taip pat leidžia įmonės klientams „veikti už dažnai nepralaužiamos paslapčių sienos“.[7] Paviešinti dokumentai atskleidžia kai kurias painias, hierarchiškas ir multinacionalines korporacines struktūras.[13]

„Mossack Fonseca“ veikė daugiau nei 300 000 įmonių vardu, iš kurių dauguma buvo registruotos finansiniuose centruose, kurie yra Jungtinės Karalystės užjūrio valdos.[12] Įmonė dirba kartu su didžiausiomis pasaulio finansinėmis institucijomis: Deutsche Bank, HSBC, Société Générale, Credit Suisse, UBS, Commerzbank ir Nordea.[14][15]

Duomenų nutekėjimo grafikas ir logistika redaguoti

Vaizdas:Panama papers sz chat.jpg
Pokalbis tarp „Süddeutsche Zeitung“ ir anoniminio šaltinio

Daugiau nei vieneri metai prieš 2016 m. balandį įvykusį dokumentų paviešinimą,[16] anoniminis šaltinis, pasivadinęs John Doe, pasiūlė Vokietijos laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“ (SZ) didelį rinkinį slaptų banko dokumentų. Laikraštis sutiko juos priimti ir per metus gavo 2,6 terabaito duomenų, talpinančių „Mossack Fonseca“ dokumentus apie[17] 214 488 lengvatinių mokesčių centrų (angl. offshore).[18] 11,5 milijono paskleistų dokumentų buvo sukurti nuo 1970 m. iki 2015 m. įmonėje „Mossack Fonseca“.[11]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ „David Cameron urged to act on Panama Papers as UK named 'at heart of super-rich tax-avoidance network'“. The Independent (britų anglų). 2016-04-05. Suarchyvuota iš originalo 2010-04-04. Nuoroda tikrinta 2016-04-07. {{cite news}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2016-04-04 siūlomas (pagalba)
  2. ↑ „Panama Papers: How Nuix Helped Uncover the Facts“. Nuix. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-08. Nuoroda tikrinta 2016-04-06.
  3. ↑ Frederik Obermaier; Bastian Obermayer; Vanessa Wormer; Wolfgang Jaschensky. „All you need to know about the Panama Papers“. Süddeutsche Zeitung. Nuoroda tikrinta 2016-04-05.
  4. ↑ „Panama Papers Q&A: What is the scandal about?“. BBC News. Nuoroda tikrinta 2016-04-07.
  5. ↑ Dearden, Lizzie (2016-04-04). „Everything you need to know about the Panama Papers“. The Independent. Nuoroda tikrinta 2016-04-07.
  6. ↑ Zoromé, Ahmed (2007-04-01). „Concept of Offshore Financial Centers: In Search of an Operational Definition“ (PDF). IMF Working Papers. International Monetary Fund. p. 4. Nuoroda tikrinta 2016-04-06.
  7. ↑ 7,0 7,1 „Panama Papers and Mossack Fonseca explained“. Australian Broadcasting Corporation. 2016-04-04. Nuoroda tikrinta 2016-04-04.
  8. ↑ „Places in the sun: a special report on offshore finance“ (PDF). The Economist. 2007-02-24. ISSN 0013-0613. Suarchyvuotas originalas 2007-02-24. Nuoroda tikrinta 2016-04-06.
  9. ↑ 9,0 9,1 Harari, Morgan; Meinzer, Markus; Murphy, Richard (2012-10-01). „Financial Secrecy, Banks and the Big 4 Firms of Accountants“ (PDF). Tax Justice Network. Nuoroda tikrinta 2016-04-06.
  10. ↑ Leyendecker, Hans; Obermaier, Frederik; Obermayer, Bastian; Wormer, Vanessa. „Panama Papers: The Firm“. Süddeutsche Zeitung. Nuoroda tikrinta 2016-04-07.
  11. ↑ 11,0 11,1 Garside, Juliette; Watt, Holly; Pegg, David (2016-04-03).
  12. ↑ 12,0 12,1 Harding, Luke (2016-04-03). „The Panama Papers: what you need to know“. The Guardian (britų anglų). ISSN 0261-3077. Suarchyvuotas originalas 2016-04-03. Nuoroda tikrinta 2016-04-04.
  13. ↑ The Panama Papers and Tax Morality Chohan, Usman W. Academic Discussion Paper, UNSW Canberra and Social Science Research Network [SSRN] (2016)
  14. ↑ Hamilton, Martha M. (2016-04-03). „Panamanian Law Firm Is Gatekeeper To Vast Flow of Murky Offshore Secrets“. International Consortium of Investigative Journalists. Suarchyvuotas originalas 2016-04-03. Nuoroda tikrinta 2016-04-04.
  15. ↑ „Nordea bank investigated over tax haven scandal“. The Local (Sweden). Nuoroda tikrinta 2016-04-04.
  16. ↑ Vasilyeva, Natalya; Anderson, Mae (2016-04-03). „News Group Claims Huge Trove of Data on Offshore Accounts“. The New York Times. Associated Press. Nuoroda tikrinta 2016-04-04.
  17. ↑ Obermaier, Frederik; Obermayer, Bastian; Wormer, Vanessa; Jaschensky, Wolfgang (2016-04-03).
  18. ↑ „Giant leak of offshore financial records exposes global array of crime and corruption“. OCCRP. The International Consortium of Investigative Journalists. 2016-04-03. Suarchyvuotas originalas 2016-04-03.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Panamos_dokumentai&oldid=7201817"