Paliūniškio dvaras

Koordinatės: 55°47′34″š. pl. 24°26′15″r. ilg. / 55.792892°š. pl. 24.437614°r. ilg. / 55.792892; 24.437614

Paliūniškio dvaras
Kolūkio laikų pastatas dvaro teritorijoje (Vabalninko g. 7)
Kolūkio laikų pastatas dvaro teritorijoje (Vabalninko g. 7)
Vieta Vabalninko g. 1, Paliūniškis, Panevėžio rajonas
Įkurtas 1595 m.
Rūmų stilius Mediniai rūmai
Bajorų giminės F. Mošinskis,
Severinas,
Potockis,
Kerbedžiai,
Žygimantas Malinskas,
Marija Mickūnaitė
Parkas Parko fragmentai
Pastatų būklė Išlikę įvairūs pastatai

Paliūniškio dvaras – buvusio dvaro sodyba, kurios fragmentai išlikę Paliūniškio kaime, Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone, netoli kelio  191  PaliūniškisVabalninkas , pasukus nuo Paliūniškio tilto per Lėvens upę. Dvarvietė yra jos kairiajame krante, ties ta vieta, kur upė daro vingį į pietų pusę, jos viršutinėje terasoje.

Dvaro kluonas

Abipus upės, aplink dvarą įsikūrusi Paliūniškio gyvenvietė. Paties dvaro nelikę, jį atstoja naujas šiuolaikinis pastatas – panevėžiečių verslininkų įkurta kaimo turizmo sodyba.[1] Paliūniškio dvaro sodybos fragmentai nuo 1992 m. įrašyti į LR Kultūros vertybių registrą.[2] Iki šiol dvaro ansamblį sudaro 5 ūkinės paskirties statiniai bei I Pasaulinio karo vokiečių karių kapai, išsidėstę 131 638 m² dydžio teritorijoje.

IstorijaKeisti

Paliūniškio dvaras minimas nuo 1595 m. Upytės teismo aktuose, priklausė Vabalninko karališkajam dvarui. Tuomet teismas nagrinėjo Krinčino savininkės valstiečių šeimos, pabėgusios iš Paliūniškio į Vabalninko dvarą, klausimą. XVIII a. pabaigoje Paliūniškio dvaras perėjo Lenkijos iždo nariui F. Mošinskiui, kuris buvo trečias pagal turtingumą žemvaldys Upytės paviete. Jam mirus, 1817 m. Paliūniškis atiteko grafui Severinui, vėliau valstybės patarėjui L. Potociui. Apie 1860 m. Paliūniškio dvare gyveno 17 gyventojų. Potockio išsipirktą dvarą 1869 m. paveldėjo inžinierių ir tiltų statytojų giminės atstovas Valerijonas Kerbedis. Tuomet dvaras valdė 345 dešimtines tinkamos ir 52 dešimtines netinkamos žemės bei 705 dešimtines miško. XIX a. pabaigoje dvaro šeimininkais tapo Kerbedžių giminaičiai Malinskai.

Apie 1910-1912 m. įveistas parkas. Dvaro parke per Pirmąjį pasaulinį karą buvo laidojami čia įsteigtoje ligoninėje mirę sužeisti vokiečių kariai.

1923 m. dvarui priklausė 14 ūkinių kiemų ir 156 gyventojai. Tarpukaryje nusavintos turtingo dvarininko žemės. Jos buvo išdalytos devyniems to panorusiems dvaro darbininkams – visiems po dešimt hektarų.[3]

Paliūniškio dvaras sodiečių atmintyje išlikęs kaip turėjęs pažangos siekusius šeimininkus. Dvaro rūmai buvo mediniai, nepasižymėjo prabanga. Ūkiniai pastatai atrodė geriau nei gyvenamasis rūmas, nes šeimininkai dėmesį kreipė darbui, o ne tuščioms pramogoms. Sodyboje stovėjo labai aukštas svirnas, buvo didelės daržinės, klojimas. Atokiau, už Paliūniškio miško, veikė plytinė, kurioje dirbo dvaro ir samdyti darbininkai.

Archeologinių kasinėjimų metu aptikta, kad dvare buvo lydyta geležis. Panevėžio krašte didžioji dalis geležies įrankių, naudotų iki XIX a., buvo gaminami vietos meistrų. Geležiai gaminti naudota rūda iš pelkių ir dirvų. Šalinti priemaišoms, apdoroti, deginti naudotos specialios krosnelės rudnios. Gamybos metu išsiskirdavo šalutinis produktas šlakas.

XIX a. dvare gamintas spiritas, alus, austa gelumbė, veikė lentpjūvė, vandens malūnas. Paskutinis dvarininkas buvo Žygimantas (Zigmas) Malinskas. Prisimenama, prieš karą dvaro daržinės buvo pilnos raudonų plytų, nes ponas ruošėsi statyti naują – mūrinį dvaro rūmą. Tas plytas kažkur pradangino vokiečiai. Iš Ž. Malinsko dvarą paveldėjo dvaro tarnaitė Marija Mickūnaitė.

Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai, dvarponis Ž. Malinskas, tikėdamasis išvengti tremties, skubiai dvarą perrašė savo nebejaunai tarnaitei. Karo pradžioje ponia su dukromis pasitraukė į Vakarus, paskui atsidūrė Amerikoje, o ponas, tuo laiku jau senas ir ligotas, pasiliko Paliūniškyje. Spėjęs atsikratyti turto, jis išvengė represijų. Be to, jis buvo nemažai nusipelnęs Rusijai – vadovavo Sibiro geležinkelio magistralės tiltų statybai. Ž. Malinskas ir toliau gyveno dvare, o mirė karo pabaigoje, buvo palaidotas dvaro kapinėse kaimo gale, šalia senosios Paliūniškio mokyklos. Apsišvietęs ir pažangiai mąstantis Ž. Malinskas savo laiku buvo dvare įsteigęs mokyklą, vėliau skyrė žemės naujos mokyklos statybai. Senoji medinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojai, neišliko, sudegė sovietmečiu. Gatvė, kur yra senojo dvaro kapai, likusi medžių alėja, pavadinta Ž. Malinsko vardu. Dvaro kapai sunykę, apaugę pušimis. Čia palaidoto Ž. Malinsko kapo vieta pažymėta cementiniu antkapiu, prižiūrima Paliūniškio mokyklos mokinių.

Paskutiniais metais Paliūniškio senasis ponas buvo ligonis, nebepajėgė savimi pasirūpinti. Kas galėdavo, nunešdavo jam valgyti, nes paveldėtoja Marytė dvarininke netapo, ponu mažai besirūpino, pati buvo įjunkusi į alkoholį. Testamentu gautą turtą sovietai pokaryje iš moters atėmė, visus dvaro pastatus nusavino. Nacionalizuojant dvarą 1940 m. jame buvo 107,05 ha žemės. Dideliame dvaro name buvusiai savininkei buvo skirtas vienas kambarys, o šalia įkėlė daugiau šeimų, taip pat įkurdino kolūkio skaityklą ir kontorą. Prastėjant dvaro būklei, kolūkis aplopė jo stogą, o po remonto čia atidarė kultūros namus. Juose vykdavo šokiai, šventės, buvo rodomas kinas. Maždaug po dešimtmečio dvaras pamažu ėmė tuštėti. Pirmiausia kitur išsikėlė kontora ir gyventojų šeimos, ilgiausiai užsibuvo kultūros namai. 1962 m. topografiniame žemėlapyje dvaro medinis namas dar pažymėtas, o 1990-ųjų geodeziniame žemėlapyje jo nebėra.

1982 m. Paliūniškyje kolūkis pradėjo grandiozines statybas, statė mokyklą, kultūros namus, kolūkio kontorą, parduotuvę, alytnamius. Prabangūs, su vitražais, kultūros namai veikė metus, iki privatizacijos, vėliau buvo apleisti. Jie pastatyti dvarvietės karių kapinių teritorijoje, ten pat iškilo parduotuvė.

Atgimimo laikais susirūpinta nuniokotomis kapinėmis, buvo surinkti likę kryželiai. Jie sustatyti į vieną eilę, šalia iškilo paminklas su užrašu lietuvių ir vokiečių kalbomis. Memorialiniame antkapyje įkomponuota 30 išlikusių autentiškų kryželių. Mūšyje žuvusius rusų ir vokiečių karius laidojo gretimo kaimo kapinaitėse, o čia atgulė dvare buvusioje karo ligoninėje nuo žaizdų mirusios aukos. Anksčiau kapinės užėmė didesnį plotą. Archyviniai duomenys liudija, kad čia palaidoti 83 vokiečių kariai.

DvarvietėKeisti

Sovietmečiu buvo pastatyti dvaro sodybos plano struktūrą suardę mūriniai pastatai. Nugriauti mediniai dvaro rūmai, kumetynas, sunyko sodybos parkas. 1963 m. duomenimis, augo sidabriniai klevai, kedrinės ir juodosios pušys, grupė europinių maumedžių, keletas vakarinių tujų, sibirinių kėnių. Iki šių dienų išlikę medžių eilės, ūkiniai dvaro pastatai. Jie turi skirtingus šeimininkus, pritaikyti įvairiai gamybinei veiklai. Šiuolaikinė kaimo sodyba įsikūrusi maždaug pusantro hektaro sklype su pastatais, kurie buvo skirti kolūkio valgyklai ir parduotuvei. Šie statiniai buvo mažai naudoti, iškilę sovietmečio pabaigoje. Valgykla metus kitus veikė, bet 1989 m. statytos parduotuvės nespėta atidaryti. Sklypas su pastatais ėjo iš rankų į rankas, ilgainiui buvo apleistas.

2014 m. balandžio–gegužės mėnesiais neužstatytoje dvaro teritorijos dalyje buvo atlikti archeologiniai žvalgomieji ir detalieji tyrimai. Anksčiau tokie tyrimai čia nebuvo vykdyti. Jų metu projektuojamoje naujai užstatomoje teritorijoje buvo atkastas neintensyvus XIX a. kultūrinio sluoksnio horizontas, atidengti dvaro gyvenamajam namui priklausę pamatai. Be įvairių buvusio statinio liekanų ir artefaktų, aptikta rūdos ir medžio anglių mišinio gargažių duobės vieta (jos pakraštys). Tai byloja šioje vie­toje buvus rūdnelę.

Dabar išlikę dvaro komplekso pastatai statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje:

  • Kluonas (Dvaro g. 1): medinių rąstų sienomis, ištęsto stačiakampio plano, su pusvalminiu stogu. Buvusi medinė dvaro daržinė šiandien priklauso ūkininkui.
  • Svirnas (Dvaro g. 3): raudonų plytų mūro sienomis, stačiakampio plano, 2 aukštų su pastoge ir rūsiu, su pusvalminiu stogu. Buvęs dvaro grūdų sandėlis per karą buvo paverstas ligonine, dabar pastatas vėl naudojamas pagal paskirtį.
  • Ūkinis pastatas (Dvaro g. 5): skaldytų lauko akmenų mūro su skaldos užpildu sienomis. Dvarininko statytose arklidėse kolūkis laikė gyvulius, dabar pastatas priklauso medienos apdirbimo įmonei.
  • Oranžerija: raudonų plytų mūro sienomis, stačiakampio plano, 1 aukšto, su dvišlaičiu stogu ir raudonų plytų mūro dūmtraukiais su karnizais. Apstatyta beverčiais priestatais.
  • Ledainė: stačiakampio plano, 1 aukšto, su užpilta žemėmis antžemine dalimi. Sovietmečiu įėjimas pailgintas betoniniu priestatu.
  • Medinių dvaro rūmų akmeninių pamatų liekanos.
  • Vandens malūno - lentpjūvės vieta. Po 1966 m. nugriautas nuo 1850 m. veikęs medinis vandens malūnas - lentpjūvė. Lėvens užtvanka išgriauta 1955 m.

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.