Paleobotanika
Paleobotanika (gr. paleo – senas, votany – augalas) – paleontologijos šaka, užsiimanti augalų likučių išskyrimu iš geologinių darinių, jų identifikavimu, tarpusavio ryšių ir ryšių su dabartiniais augalais, jų aplinkos nustatymu, įvairių geologinių periodų augalų pasiskirstymo žemėje dėsnius.[1]
Paprastojo buko (Fagus sylvatica) lapo fosilija iš Prancūzijos, datuojama prieš 3 mln. metų
Pagal tyrimo objektą paleobotanika skirstoma į:
- Ichnofitologija – tiria iškastinių augalų stiebus, lapų atspaudus
- Paleostomatografija – tiria iškastinių augalų epidermį
- Paleodiasporologija – tiria iškastinių augalų sėklas
- Paleoksilologija – tiria iškastinę medieną
Dar skiriama:
- Sistematinė paleobotanika – tiria iškastinių augalų sistematiką
- Morfologinė paleobotanika – tiria iškastinių augalų išorinę ir vidinę sandarą.
Paleobotanika glaudžiai susijusi paleoekologija, užsiimančia priešistorinių ekosistemų rekonstravimu.
IšnašosKeisti
- ↑ Paleobotanika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010